- Žaisminga ir smalsi katė
- Draugiška, bet nepriklausoma katė
- Tyli katė
- Vidutinio sudėjimo kačių veislės
- Šukuoti reikia kasdien
- Nehipoalerginė veislė
- Katė, kuriai kartais reikia būti lauke
- Puikiai tinkama šeimai katė
Galimi Birmos veislės kačių sveikatos sutrikimai:
– Hipertrofinė kardiomiopatija: tai liga, kai širdies raumuo tampa nenormaliai storas, todėl širdis negali efektyviai plakti.
– Policistinė inkstų liga: paveldima būklė, lemianti cistų susidarymą inkstuose. Tai turi poveikį inkstų funkcijai ir galiausiai gali lemti inkstų nepakankamumą. Vis dėlto verta paminėti, kad rizika susirgti šia liga šios veislės atstovėms yra mažesnė nei kitų į šią problemą linkusių veislių katėms.
– Hipotrichozė: tai būklė, kai tam tikrose vietose neauga kailis ir dėl to gali kilti odos infekcija.
Galima atlikti ligų tyrimus:
– DNR tyrimas dėl policistinės inkstų ligos, kuriuo nustatoma, ar katei yra tikimybė susirgti šia liga.
Charakteris
Šios katės ypač meilios ir prieraišios, per daugelį kartų jos buvo veisiamos kaip žmonių kompanionės. Jos paklusnios, tyliabalsės. Šios katės mėgsta bendrauti, yra protingos ir draugiškos, smalsios ir linksta prie žmogaus, bet nėra per daug triukšmingos.
Kilmė
Kilmės šalis: Birma/Prancūzija
Kiti vardai: Šventoji Birmos katė
Nors nėra tikslių Birmos kačių kilmės duomenų, pasak vienos legendos, Birmos katės kilo iš Birmos, kur jas augino šventyklos šventikai. 1919 m. į Prancūziją išsivežus vieną porą veislė įsitvirtino Vakarų pasaulyje. Tačiau per Antrąjį pasaulinį karą Birmos katės beveik išnyko, tad, norint atkurti šią veislę, jos buvo daug mišrinamos su ilgaplaukių kačių veislėmis (daugiausia persiškomis), taip pat su Siamo kačių linijomis. Praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžioje jau buvo vedamos grynos Birmos kačių vados. Atkurta veislė 1965 m. buvo pripažinta Didžiojoje Britanijoje.
Kai kurių Birmos kačių jauniklių kraujo tyrimai rodo sutrikusią inkstų funkciją – nežinia, ar tai svarbu, bet kai kurioms katėms vėliau gali išsivystyti inkstų nepakankamumas.
Kalbant apie ėdalą, kiekviena katė yra ypatinga, kiekviena ką nors ypač mėgsta, ko nors nemėgsta, turi tam tikrų poreikių. Vis dėlto katės yra mėsėdės, ir kiekviena katė turi gauti iš ėdalo 41 skirtingą tam tikrą maisto medžiagą. Šių maisto medžiagų proporcija priklauso nuo amžiaus, gyvenimo būdo ir bendros sveikatos būklės, tad nekeista, kad augančiam, energingam kačiukui reikia kitokio maisto medžiagų derinio nei vangesnei vyresnio amžiaus katei. Kiti klausimai, į kuriuos reikia atsižvelgti, – tai šėrimas tinkamu ėdalo kiekiu siekiant išsaugoti puikią organizmo būklę – tam reikia laikytis šėrimo rekomendacijų ir aprūpinti šlapiu ir sausu ėdalu, pagamintu ir parinktu pagal individualų skonį.
Birmos kačių kailis minkštas ir švelnus, bet paprasčiau prižiūrimas nei persų kačių. Vis dėlto, norint jį tokį išlaikyti, kartą per savaitę jį reikia šukuoti šukomis ir šepečiu. Nuo mažų dienų šukuojamos Birmos katės būna labai patenkintos per šią reguliariai atliekamą procedūrą gaudamos dar daugiau žmogaus dėmesio. Kaip ir visas kates, šios veislės augintines reikia reguliariai skiepyti, gydyti nuo parazitų ir kasmet tikrinti jų sveikatą.
Birmos kačių kilmė yra miglota. Pasak legendos, patrauklios mėlynos Birmos kačių akys buvo mėlynakės deivės atlygis šventyklos katei už meilę ir atsidavimą savo žyniui. Ta pati deivė Birmos kačių kailį padarė auksinį, bet paliko baltas letenas kaip tyrumo simbolį.
Žinome, kad Birmos katės Prancūzijoje pirmą kartą buvo pripažintos 1925 m., o 1966 m. Anglijoje jas pripažino pagrindinė JK kačių registravimo institucija The Governing Council of the Cat Fancy (GCCF).
Šioms katėms tinka saugus sodas arba lauko aptvaras – dideliuose namuose katė bus patenkinta gyvendama vien tik kambaryje, tačiau mažesniuose namuose reikėtų apsvarstyti galimybę apsaugoti sodą, kad katė nepabėgtų, arba įrengti voljerą. Perskaitykite mūsų naudingą straipsnį ir sužinokite, kaip sodą padaryti saugų katei.
Birmos katės yra šiek tiek per ramios, kad iš tikrųjų galėtų gyventi lauke, „laukinėje“ gamtoje, be to, jos pernelyg gražios ir draugiškos su nepažįstamaisiais, todėl kyla pavojus, kad katė taps vagių grobiu.