- Žaisminga ir smalsi katė
- Draugiška, bet nepriklausoma katė
- Tyli katė
- Vidutinio sudėjimo kačių veislės
- Šukuoti reikia kasdien
- Nehipoalerginė veislė
- Katė, kuriai kartais reikia būti lauke
- Puikiai tinkama šeimai katė
Galimi Birmos veislės kačių sveikatos sutrikimai:
– Hipertrofinė kardiomiopatija: tai liga, kai širdies raumuo tampa nenormaliai storas, todėl širdis negali efektyviai plakti.
– Policistinė inkstų liga: paveldima būklė, lemianti cistų susidarymą inkstuose. Tai turi poveikį inkstų funkcijai ir galiausiai gali lemti inkstų nepakankamumą. Vis dėlto verta paminėti, kad rizika susirgti šia liga šios veislės atstovėms yra mažesnė nei kitų į šią problemą linkusių veislių katėms.
– Hipotrichozė: tai būklė, kai tam tikrose vietose neauga kailis ir dėl to gali kilti odos infekcija.
Galima atlikti ligų tyrimus:
– DNR tyrimas dėl policistinės inkstų ligos, kuriuo nustatoma, ar katei yra tikimybė susirgti šia liga.
Charakteris
Šios katės ypač meilios ir prieraišios, per daugelį kartų jos buvo veisiamos kaip žmonių kompanionės. Jos paklusnios, tyliabalsės. Šios katės mėgsta bendrauti, yra protingos ir draugiškos, smalsios ir linksta prie žmogaus, bet nėra per daug triukšmingos.
Kilmė
Kilmės šalis: Birma/Prancūzija
Kiti vardai: Šventoji Birmos katė
Nors nėra tikslių Birmos kačių kilmės duomenų, pasak vienos legendos, Birmos katės kilo iš Birmos, kur jas augino šventyklos šventikai. 1919 m. į Prancūziją išsivežus vieną porą veislė įsitvirtino Vakarų pasaulyje. Tačiau per Antrąjį pasaulinį karą Birmos katės beveik išnyko, tad, norint atkurti šią veislę, jos buvo daug mišrinamos su ilgaplaukių kačių veislėmis (daugiausia persiškomis), taip pat su Siamo kačių linijomis. Praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžioje jau buvo vedamos grynos Birmos kačių vados. Atkurta veislė 1965 m. buvo pripažinta Didžiojoje Britanijoje.