Griunendaliai yra vidutinio dydžio ilgaplaukiai šunys, kurių kontūrai primena kvadratą. Nors žmonės griunandalius dažnai painioja su ilgaplaukiais vokiečių aviganiais, jų profilis panašesnis į kvadratą, kaulai lengvesni, o galva dailesnė. Jų judesiai lengvi ir greiti. Griunendaliai yra juodos spalvos, suaugusių šunų ūgis turėtų siekti 61–66 cm, o patelių 56–61 cm. Jie sveria nuo 27,5 iki 28,5 kg.
Kaip ir daugeliui kitų veislių šunų, visų atmainų belgų aviganiams gali išsivystyti tokie sveikatos sutrikimai:
– Klubo displazija
– Paveldima katarakta: ja sergant sudrumstėja akies lęšiukas, dėl to gyvūnas gali apakti.
– Progresuojančioji tinklainės atrofija: paveldima aklumą galinti sukelti liga, kuria sergant dalis akies degeneruoja ir sunyksta.
Griunendaliai yra prieraišūs, atsidavę kompanionai, kurie nori visur dalyvauti. Jie saugo savo namus ir šeimą, bet nepatartina jo sarginių instinktų skatinti jaunystėje, nes šuo gali neteisingai suprasti ir imti saugoti jus netinkamose situacijose. Prigimtiniai saugojimo instinktai prabunda tada, kai to reikia. Būtina ankstyva ir nuosekli socializacija.
Belgų aviganiai yra keturių atmainų – griunendaliai, terviurenai, malinua ir lakenua. Jie taip pavadinti pagal Belgijos regionus, iš kurių yra kilę. Darbštūs Belgijos aviganiai žinomi dar nuo viduramžių. XIX a. paskutiniame dešimtmetyje Belgijos veterinarijos mokslų mokyklos profesorius užregistravo įvairių belgų aviganių tipų standartus. Buvo pastebėta, kad jie visi panašūs, o pagrindinis skirtumas – kailis. Profesorius šunis suskirstė į atmainas ir rekomendavo veisti kaip atskiras veisles. Griunendaliai buvo išveisti sukryžminus juodą belgų aviganių kalę su kitu juodu ganymo šunimi. Atsivesta vada tapo griunendalių pirmtakais.
Kaip ir daugeliui kitų veislių šunų, visų atmainų belgų aviganiams gali išsivystyti paveldimų regos sutrikimų ar klubo displazija (tai būklė, dėl kurios gali kilti judrumo problemų). Todėl prieš veisiant svarbu patikrinti šunų akių regą ir įvertinti klubų būklę.
Griunendaliams reikia dvi ar daugiau valandų per dieną mankštintis, taip pat būtina stimuliuoti protą. Jie gerai pasirodo vikrumo ir klusnumo rungtyse. Tai labai aktyvūs šunys, ir nederėtų jų laikyti kaip augintinių, jei jie bus paliekami visai dienai vieni.
Stambių šunų veislių šunys pasižymi dideliu apetitu, jiems reikalingas kitoks maisto medžiagų, įskaitant mineralus ir vitaminus, balansas, palyginti su mažesnių šunų veislių šunimis.
Griunendaliai yra ilgaplaukiai šunys, kuriuos reikia šukuoti kelis kartus per savaitę. Jie turi ilgą, tiesų ir tankų išorinį kailio sluoksnį bei išskirtinai tankų poplaukį. Patinų kailis ilgesnis nei patelių, be to, patinams labiau pastebimi „karčiai“ aplink kaklą.
Yra keturios belgų aviganių atmainos, kurios iš pradžių skyrėsi tik kailio tipu, nes pirmiausia buvo veisiamos dėl gebėjimo ganyti ir saugoti, todėl buvo laikomos viena veisle. Dabar šie keturi tipai, t. y. lakenua, griunendalis, terviurenas ir malinua, klasifikuojami kaip atskiros veislės, nors tam prireikė šiek tiek laiko: 1897 m. Belgijos kinologų klubas iš pradžių pripažino tik tris tipus (griunendalius, terviurenus ir malinua).
Griunendaliai yra bene ryškiausi visų keturių veislių atstovai, pasižymintys prabangiu juodu kailiu ir stačiomis ausimis. 1885 m. šią veislę sukūrė Nicholas Rose, į pietus nuo Briuselio esančio Griunendalio dvaro savininkas. Jis turėjo pagrindine kale tapusią ilgaplaukę juodą patelę, vardu Petite, ir metus ieškojo jai tinkamo patino. Pagaliau rado šunį vardu Piccard D‘Uccle, ir šie du šunys kartu tapo veislės pradininkais. Į JAV griunendaliai pirmą kartą pateko 1907 m., tačiau Angliją pasiekė tik 1931 m.
Sportiškas, aktyvus ir energingas griunendalio šeimininkas turi mėgti ilgus pasivaikščiojimus, intensyvias šunų treniruotes ir galbūt šiek tiek užsiimti šunų sportu ar varžybomis. Jam reikia turėti didelį saugų sodą ir gyventi bent jau priemiestyje.
