Nykštukiniai bulterjerai viskuo identiški bulterjerams, išskyrus dydį – suaugę šunys yra iki 35,5 cm ūgio, o sveria apie 11–15 kg. Tai raumeningi, galingos išvaizdos šunys kiaušinio formos galva. Trumpas kailis gali būti įvairių spalvų derinių, įskaitant baltą, juodą, keršą, rusvą, gelsvai rusvą, taip pat būna trispalvis. Visą informaciją rasite veislės standarto aprašyme.
Labiausiai įprasta šios veislės šunų sveikatos problema yra kurtumas, dažniausiai pasitaikantis baltos spalvos bulterjerams.
Kitos problemos, su kuriomis gali susidurti ši veislė:
– Letalinis akrodermatitas: būklė, būdinga tik baltiems anglų bulterjerams. Tai paveldima liga, galinti sukelti didelių odos ir augimo problemų.
– Lęšiuko pasislinkimas: būklė, kai lęšiukas pasislenka iš įprastos padėties akyje, o tai lemia regėjimo praradimą ir gali būti skausminga.
– Policistinė inkstų liga, kuria sergant inkstuose atsiranda cistų, o dėl jų inkstai gali nustoti veikti.
– Širdies ligos, įskaitant mitralinio vožtuvo displaziją, kai pažeidžiami ir neveikia tinkamai širdies vožtuvai.
– Girnelės išnirimas.
Nykštukiniai bulterjerai, žinomi dėl savo artimumo žmonėms, yra smagūs ir gerai nusiteikę, nors be tinkamos motyvacijos gali būti užsispyrę, Nors šie drąsūs ir energingi šunys mažesni už savo įprasto dydžio prototipus, jie patys to nežino! Tai dideli šunys mažame kūne – susidūrę su didesniais šunimis nesileis įbauginami. Svarbi ankstyva ir nuosekli socializacija, taip pat mokymas vaikščioti su pavadėliu, nes jie mėgsta tempti!
Nedideli bulterjerai buvo veisiami atrankiniu būdu nuo XIX a., norint išveisti nykštukinius bulterjerus, kurie turėjo tarnauti kaip žiurkiautojai ir kompanionai. Vis dėlto didesni bulterjerai pasirodė populiaresni ir, XX a. pradžioje praradus susidomėjimą, 1918 m. mažesnio dydžio šunys buvo pašalinti iš šunininkystės klubo veislių registro. Laimei, atsidavę veislės entuziastai toliau palaikė šią veislę ir 1938 m. buvo įsteigtas klubas.
Labiausiai įprasta šios veislės sveikatos problema yra kurtumas, dažniausiai pasitaikantis baltos spalvos bulterjerams. Ar šuo nėra kurčias, galima patikrinti jaunystėje. Gali pasitaikyti paveldimų inkstų problemų, taip pat širdies ligų. Gana dažnos odos ligos.
Jiems reikia mankštintis maždaug valandą per dieną, nors, jei tam skirsite daugiau laiko, šis šuo galės ištverti daug daugiau.
Jūsų šuns mityba turi būti tinkamai subalansuota ir turi apimti visas pagrindines maisto medžiagų grupes. Taip pat nuolat turi būti padėta šviežio vandens. Taip pat labai svarbu atlikti reguliarų įvertinimą siekiant užtikrinti, kad šuo būtų idealios formos. Nepamirškite jo šerti bent dukart per dieną, remdamiesi konkretaus jam skirto ėdalo šėrimo rekomendacijomis.
Trumpas kailis yra šiurkščios tekstūros ir žvilgantis. Minkštesnis poplaukis gali atsirasti žiemos mėnesiais. Kailio priežiūra minimali – tereikia kartą per savaitę greitai perbraukti šepečiu. Vis dėlto šeriantis kailiui turbūt norėsite šunį šukuoti dažniau, du ar tris kartus per savaitę, kad pašalintumėte išsišėrusius plaukus ir jų nesikauptų ant kilimo, drabužių ir baldų!
Miniatiūriniai bulterjerai šiais laikais yra parodų šunys ir kompanionai, kuriuos šeimininkai ir veisėjai labai mėgsta dėl išvaizdos ir charakterio. Tačiau XIX a. pradžioje miniatiūriniai bulterjerai buvo pradėti auginti kaip žiurkių terjerai, kurie buvo įleidžiami į duobes galabyti žiurkių – tai buvo azartinis užsiėmimas ir pramoginis sportas. Šie šunys buvo išvesti iš didesnių bulterjerų, kurių pirminė paskirtis buvo kovoti su kitais bulterjerais per „sporto“ renginius.
Kai ši veikla, laimei, tapo neteisėta, tvarkingi, ekonomiški ir labai draugiški žmonėms bulterjerai bei jų miniatiūriniai giminaičiai puikiai tiko tapti šunimis kompanionais, todėl šios veislės išliko. Vis dėlto didesni bulterjerai pasirodė populiaresni, ir, praradus susidomėjimą miniatiūriniais bulterjerais, 1918 m. šie šunys buvo pašalinti iš kinologų klubo veislių registro. Laimei, atsidavusių veisėjų ir veislės entuziastų dėka veislė išliko iki šių dienų, ir 1938 m. buvo įkurtas veislės klubas.
Jums prireiks labai daug kantrybės, humoro jausmo ir ramybės, kaip ir standartinio bulterjero šeimininkui, tačiau taip pat reikės būti kiek sportiškesniam, nes miniatiūriniai bulterjerai yra šiek tiek lengvesni ir greitesni nei jų didesnieji pusbroliai! Tačiau vis tiek reikės ilgų pasivaikščiojimų, daug meilės ir daug treniruočių, be to, jie vis dar gali niokoti viską, kas pastoja kelią link maisto ar kitų įdomių dalykų!
