Bulmastifai yra kompaktiški, galingi ir raumeningi šunys su didele kvadratine galva. Kailis trumpas, standus ir atsparus oro sąlygoms. Gali būti gelsvai rusvos, rusvos spalvos arba keršas, o snukis juodas. Suaugę patinai yra 64–69 cm ūgio, sveria 50–59 kg; suaugusios patelės yra 61–66 cm ūgio, sveria 41–50 kg.
Bulmastifai yra brachicefalinė veislė; galimos šios veislės problemos yra tokios:
– Brachicefalinis kvėpavimo takų nepraeinamumo sindromas: brachicefalinėms veislėms (kurių trumpas ir suspaustas snukis) pasitaikanti būklė, kai užsiveria kvėpavimo takai ir dėl to gali sumažėti gebėjimas mankštintis ar net pasireikšti sunkus kvėpavimo sutrikimas.
– Odos uždegimas / infekcija: brachicefalinėms veislėms būdingas trumpas snukis ir normali snukio audinių apimtis. Tai reiškia, kad aplink snukį dažnai yra odos perteklius ir susidaro odos klostės. Odą šiose klostėse gali skaudėti, joje neretai išsivysto infekcija.
– Akių opos: skausminga akies paviršiaus erozija. Tai dažniau pasitaiko brachicefalinėms veislėms dėl sudėjimo, nes šių šunų akys paprastai labiau išsišovusios.
Kaip ir daugeliui kitų veislių šunų, bulmastifams gali išsivystyti tokie sveikatos sutrikimai:
– Klubo displazija
– Alkūnės displazija
– Entropija ir (arba) ektropija: skausmingos būklės, kai akių vokai pasisuka į vidų arba į išorę.
– Persistentinė vyzdžio membrana: būklė, kai embrionams būdinga membrana neišnyksta, kaip turėtų būti įprastu atveju.
– Limfoma: kai kurių imuninę sistemą sudarančių ląstelių vėžys.
– Kryžminių raiščių liga1, kuria sergant pažeidžiami kelio sąnario raiščiai, todėl gali atsirasti skausmas ir šlubavimas.
Šie šunys labai saugo savo šeimos narius ir kitus namų augintinius, todėl nuo mažens turi būti socializuojami. Nepažįstamus žmones bulmastifai priima tik tada, jei juos pristato patikimas asmuo. Įsibrovėliai sustabdomi iškart. Ši veislė nėra skirta naujokams šunų šeimininkams, nes šie šunys stiprūs, užsispyrę ir pernelyg sargūs.
Bulmastifai iš pradžių buvo vadinami jėgerių naktiniais šunimis, jie padėdavo gaudyti brakonierius. Pagrindinę bulmastifų dalį – 60 procentų – sudaro anglų mastifai, o 40 procentų sudaro buldogai. Jie buvo išveisti XIX a. pabaigoje. Kai jėgerių ir bulmastifų poreikis sumažėjo, šunys pradėti naudoti sportui. Žmonės nubėgdavo ir pasislėpdavo tankiame miške, tada būdavo paleidžiami bulmastifai, jie ir bandydavo žmones surasti. Jie nebuvo mokomi draskyti ar žudyti, bet buvo mokomi jėga įveikti taikinį. Visi įrašai tvirtina, kad šie šunys niekada nepasiklysdavo.
Kaip ir daugeliui kitų veislių šunų, bulmastifams gali išsivystyti įvairių paveldimų regos sutrikimų, taip pat klubo ar alkūnės displazija (sąnarių būklė, kuri gali būti skausminga ir dėl kurios gali kilti judrumo problemų). Todėl prieš veisiant svarbu patikrinti šunų akių regą ir įvertinti klubų būklę. Taip pat jie linkę į tam tikras pūslės ligas ir kelių raiščių problemas (kryžminių raiščių ligą).
Šiuos šunis reikia rūpestingai kontroliuoti, kol sulauks bent 12 mėnesių amžiaus. Dėl per didelio fizinio krūvio per jauname amžiuje vėliau gali išsivystyti kaulų ir sąnarių problemų. Jie mėgsta mankštintis ir žaisti su šeima, suaugusiems bulmastifams reikėtų mankštintis porą valandų per dieną.
Stambių šunų veislių šunys pasižymi dideliu apetitu, jiems reikalingas kitoks maisto medžiagų, įskaitant mineralus ir vitaminus, balansas, palyginti su mažesnių šunų veislių šunimis. Bulmastifai linkę į skrandžio išsipūtimą ir kitas skrandžio problemas. Šio sutrikimo riziką galima sumažinti šeriant mažesnėmis porcijoms, bet dažniau.
Prižiūrėti bulmastifų kailį gana paprasta, nes kailis yra trumpas ir daug priežiūros jam nereikia. Pakanka naudoti šukavimo pirštinę negyviems ir išsišėrusiems plaukams pašalinti.
Bulmastifai iš pradžių buvo vadinami eigulių naktiniais šunimis, jie padėdavo gaudyti brakonierius. Pavadinimas jiems suteiktas pagal pirminius protėvius – buldogus ir mastifus.
XIX a. pradžioje bulmastifai buvo sukurti vienu tikslu: gaudyti įsibrovėlius – brakonierius. Tuo metu dideles kaimo valdas nuolat puldinėjo brakonieriai, bandydami išmaitinti savo šeimas. Už brakonieriavimą grėsė mirties bausmė, todėl pagautiems brakonieriams vertėjo kovoti, kad išvengtų kartuvių. Eiguliams reikėjo pagalbos, ir bulmastifai tam puikiai tiko.
Jie buvo mažesni už tradicinius mastifus, taigi pakankamai judrūs, kad galėtų persekioti ir gaudyti įsibrovėlius. Pagautus brakonierius bulmastifai pargriaudavo ant žemės, o tada atsitūpdavo ant jų ir savo jėga bei ryžtu numalšindavo bet kokią kovą iki pasirodant eiguliui.
Pradėjus didelėms valdoms trauktis bulmastifai būtų likę be darbo, jei ne jų draugiškas klusnus elgesys su pažįstamais žmonėmis. Jie yra nuostabūs šeimos draugai.
Geras humoro jausmas ir kantrybė – bulmastifai įsivaizduoja, kad jų vieta yra skreite ir kad fizinio krūvio geriau vengti. Norint išvesti juos į lauką ir palaikyti jų formą reikia gerų motyvacinių įgūdžių, ypač jei lietingą dieną esate šio šuns prispaustas prie sofos! Jums turi patikti mokymas ir socializacija, kad užtikrintumėte saugų bulmastifo elgesį prie nepažįstamų žmonių, nes jie linkę įtariai žiūrėti į nepažįstamus žmones ar šunis.
