Anglų toiterjerai yra maži lygaus kailio šunys; kailis yra juodas su įrudžiu. Ausys stačios ir smailios. Jie šiek tiek labiau ištįsę į ilgį nei į ūgį. Idealiu atveju anglų toiterjerai yra 25–30 cm ūgio ir sveria apie 2,7–3,6 kg.
Galimi anglų toiterjerų sveikatos sutrikimai:
– Girnelės išnirimas
– Šlaunikaulio galvutės liga
– Įgimtas kurtumas: šios būklės priežastys kol kas ne visai aiškios.
– Jaunatvinė dilatacinė kardiomiopatija: tai jauniems šunims išsivystanti būklė, kai palaipsniui silpsta širdies raumuo ir negali tinkamai susitraukinėti.
Šie maži šunys turi šiek tiek terjerų temperamento. Jie yra prieraišūs, draugiški ir visiškai atsidavę savo šeimai. Jie mielai gyvena tiek mieste, tiek kaime ir gerai sutaria su vyresniais vaikais. Juos nuo mažens reikėtų pratinti prie kitų šunų, kačių ir vaikų.
Anglų toiterjerai iki XX a. septintojo dešimtmečio buvo žinomi kaip nykštukiniai juodi su įrudžiu terjerai. Jų kilmę galima atsekti iki XVI a. registruotų juodų su įrudžiu terjerų. Anglijoje XIX a. šie terjerai buvo labai paklausūs kaip žiurkių gaudytojai, nes su pramonės revoliucija labai pagausėjo žiurkių populiacija. Juos džentelmenai į medžioklę nešdavosi kišenėje ir prireikus paleisdavo ant žemės, kad šie išvaikytų lapes ir kt. Išpopuliarėjo terjerų rungtynės – buvo lažinamasi statant už laiką, per kurį šuo nugalabys tam tikrą skaičių žiurkių. Kadangi terjerai vis labiau populiarėjo ir žmonės norėjo mažesnių šunų, vyko intensyvus tarpusavio kryžminimas, veisiant būdavo atrenkami mažiausi vados šuniukai.
Anglų toiterjerai yra labai sveiki šunys. Kaip ir daugelis smulkių šunų veislių šunų, jie gali susidurti su laikino kelio girnelės išnirimo problema.
Anglų toiterjerams nebūtina daug mankštintis – suaugusiam šuniui reikia maždaug pusvalandžio per dieną. Vis dėlto jie mėgsta ilgesnius pasivaikščiojimus ir, nors galbūt atrodo lepūs ir gležni, gali nukeliauti daug kilometrų.
Žaislinių šuniukų medžiagų apykaita greita, taigi jie greitai degina energiją, nors dėl mažo skrandžio turi ėsti po nedaug ir dažnai. Mažų šunų veislių šunims skirtas ėdalas specialiai sukurtas parenkant tinkamą pagrindinių maisto medžiagų kiekį, o kroketai yra mažesni, kad tilptų mažuose nasruose. Be to, taip lengviau kramtyti, pagerėja virškinimas.
Šių šunų kailis trumpas ir tankus, jam nereikia daug priežiūros; pakanka šukavimo pirštinės ir blizginimo šluostės.
Anglų toiterjerai per daugelį metų buvo vadinami įvairiais pavadinimais, tačiau iš esmės tai yra miniatiūrinė Mančesterio terjero versija. Tai atspindi ir kitose šalyse vis dar vartojami pavadinimai: Kanadoje – žaislinis Mančesterio terjeras, JAV – Mančesterio terjeras (žaislinis).
Anglų toiterjerai iki XX a. septinto dešimtmečio Jungtinėje Karalystėje buvo žinomi kaip nykštukiniai juodi su įrudžiu terjerai. Jų kilmę galima atsekti iki XVI a. registruotų juodų su įrudžiu terjerų.
XIX a. pradžioje jie buvo labai populiarūs kaip žiurkių gaudytojai, pakankamai maži, kad juos galėtų laikyti ir skurdžiai gyvenantys žmonės, tačiau pakankamai narsūs ir azartiški, kad trauktų pasiturinčius džentelmenus kaip sportinė veislė. Tuo metu lažybos dėl šunų, kovojančių su žiurkėmis, buvo laikomos labai linksma pramoga, o šie kišeniniai šunys puikiai atliko šį darbą.
Šiais laikais anglų toiterjeras yra kompanionas ir parodų šuo, tinkamo dydžio ir mažiausiems namams, bet nestokojantis terjerų charakterio ir dvasios.
Anglų toiterjero šeimininkas supranta, kad, nepaisant mažo dydžio, šios veislės šunys nė nenutuokia, kad jie laikomi „žaislinių“ šunų veisle. Save jie laiko šiurkščiais ir tvirtais terjerais, pasiruošusiais įveikti bet kokį priešą, kad ir koks didelis jis būtų! Turėsite tam pasipriešinti dresuodami ir mankštindami, taip pat žaisdami žaidimus, skirtus terjerų troškimams patenkinti. Puikiai tinka bet kokio dydžio bet kurioje vietoje esantiems namams, jei tik juose yra žmogus, kuris didžiąją dienos dalį pasirūpina mokymu ir mankšta.
