Puliai lengvai atpažįstami dėl būdingo kailio – ilgų sruogų, kurios kartais net siekia žemę. Jie gali būti juodos, rūdžių ir juodos, baltos spalvos, taip pat įvairių abrikoso arba pilkų atspalvių. Po kailiu slypi tvirtas ir raumeningas šuo. Suaugę patinai yra 40–44 cm ūgio, sveria 13–15 kg; patelės yra 37–41 cm ūgio, sveria 10–13 kg.
Galimos pulių sveikatos problemos:
– Klubo displazija
– Židininė tinklainės displazija: paveldima akių liga, galinti smarkiai paveikti šuns regėjimą.
– Bardė-Bydlo sindromas: paveldima būklė, galinti sukelti regėjimo praradimą ir paveikti kitų organų sistemas.
Puliai gyvybingi ir guvūs, linkę prisirišti prie vieno šeimos nario. Jie draugiški, nors praneša apie atvykėlius ir nuo jų laikosi gana atokiai. Jie gali būti užsispyrę, bet dresuojami greitai mokosi. Šie šunys pagarsėję kaip kenkėjų naikintojai iš prigimties!
Vengrai, viena iš daugelio klajoklių hunų genčių, atkeliavusių į rytų Europą, pulius su savimi atsigabeno IX a. Šie šunys buvo naudojami bandoms ganyti ir saugoti. Ilgainiui jie toliau buvo veisiami dėl savo darbinių gebėjimų ir netrukus paplito kitose šalyse. Šiandien šie šunys yra prisitaikę prie gyvenimo mieste, taip pat darbo ir gyvenimo užmiestyje.
Puliai yra gana sveika ir tvirta veislė. Vis dėlto, kaip ir daugeliui kitų veislių šunų, jiems gali išsivystyti paveldimų regos sutrikimų ar klubo displazija (tai būklė, dėl kurios gali kilti judrumo problemų). Todėl prieš veisiant svarbu patikrinti šunų akių regą ir įvertinti klubų būklę.
Šios veislės šunys energingi iš prigimties, todėl jiems reikia gana daug mankštintis – suaugusiems šunims mažiausiai po valandą per dieną, pageidautina ir ilgiau. Pulis labai džiaugsis, galėdamas laisvai palakstyti ir pasiausti.
Jūsų šuns mityba turi būti tinkamai subalansuota ir turi apimti visas pagrindines maisto medžiagų grupes. Taip pat nuolat turi būti padėta šviežio vandens. Labai svarbu atlikti reguliarų įvertinimą siekiant užtikrinti, kad šuo būtų idealios formos. Nepamirškite jo šerti bent dukart per dieną, remdamiesi konkretaus jam skirto ėdalo šėrimo rekomendacijomis.
Išskirtinis kailis iki galo nesusiformuoja, kol puliai sulaukia trejų metų, bet paauglystėje kailiu reikia papildomai pasirūpinti. Jei nenorite, kad šuns kailis būtų susivijęs sruogomis, kailį galima trumpai nukirpti, bet parodose dalyvaujantiems šunims tai nepriimtina. Puliai nesišeria, bet į jų kailį gali prisirinkti purvo ir smulkių šiukšlių. Šiuos šunis derėtų maudyti tik vasarą, nes gali užtrukti ne vieną dieną, kol visiškai išdžius kailis!
Vengrijos lygumose avių ganytojais dirbę puliai žinomi bent jau nuo IX a., kai atkeliavo kartu su įsiveržusiais madjarais, kurie plito į vakarus iš Sibiro. Klajokliai piemenys pulius labai vertino dėl darbinių gebėjimų, o būdami gana izoliuoti šie šunys per šimtmečius beveik nepasikeitė.
Puliai artimai bendradarbiavo su savo stambesniais pusbroliais – panašaus virvinio kailio komondorais, tačiau komondorai gyveno su gyvuliais ir saugojo juos nuo plėšrūnų bei vagių naktį, o greitai lakstantys puliai puikiai ganydavo ir varydavo pačius gyvulius dieną.
Šiuolaikiniai pulių veislės šunys turi daug storesnį ir sunkesnį kailį nei jų darbiniai protėviai, todėl jiems reikia daug daugiau priežiūros, nei būtų buvę įmanoma suteikti darbiniam šuniui. Tiesą sakant, iš pradžių šunys kasmet būdavo kerpami kartu su avimis, kad vasarą jiems nebūtų karšta, vis dėlto po kailiu veislės požymiai išlieka nepaprastai panašūs.
Jums reikės šiek tiek patirties auginant tvirto būdo veislių atstovus ir virvinį arba garbanotą kailį turinčius šunis. Jei nenorite, kad jus kalbintų nepažįstami žmonės ir klausinėtų, kokios veislės yra jūsų šuo, arba jus erzintų juokeliai apie grindų šluotas, pulio nesirinkite, nes jie negali niekur pasirodyti neatkreipę dėmesio! Žmonėms, kuriems patiktų neįprastos nedidelių šunų veislės atstovas, reikalaujantis ypatingos kailio priežiūros, šeimininkams, kurie mėgsta daug vaikščioti ir dresuoti šunis, pulis gali būti smagus kompanionas.
