Ši šunų veislė pati stambiausia – mažiausias suaugusio airių vilkogaudžio ūgis yra 79 cm, patelių – 71 cm. Vidutinis ūgis yra 81–86 cm, suaugę patinai sveria mažiausiai 54,5 kg, patelės – 40,9 kg. Nors šie šunys milžiniški, bet yra gracingi ir atletiški. Šiurkštus vidutinio ilgio kailis būna pilkos, rusvos, juodos, baltos, gelsvai rudos spalvos, rudmargis, taip pat kviečių ir plieno pilkumo spalvos.
Galimos airių vilkogaudžių ligos:
– Skrandžio išsiplėtimas
– Osteosarkoma: sunkios formos kaulų vėžys
– Dilatacinė kardiomiopatija1: tai būklė, kai širdies raumuo palaipsniui silpsta ir negali tinkamai susitraukinėti.
– Glaukoma: skausminga liga, kuria sergant padidėja akių spaudimas
– Progresuojančioji tinklainės atrofija: paveldima aklumą galinti sukelti liga, kuria sergant dalis akies degeneruoja ir sunyksta.
– Portosisteminiai šuntai2
Draugiški ir gero būdo airių vilkogaudžiai yra švelnieji šunų pasaulio milžinai, bet šunyčiai ir jauni suaugę šunys yra energingi ir pašėlę, todėl gali būti netinkami šeimai, kurioje yra mažų vaikų. Šie šunys gerai sugyvena su kitais šunimis, bet kai kuriuos gali bauginti jų dydis. Dėl milžiniško dydžio jie netinka daugeliui šeimų, bet tiems, kas turi galimybių tenkinti poreikius, šie šunys yra atsidavę kompanionai.
Airių vilkogaudžiai yra senovinė veislė. Dokumentuose nurodoma, kad didžiuliai vilkiniai šunys Airijoje gyveno daugiau nei prieš 2000 metų. Airių vilkogaudžiai, buvę karalių ir diduomenės šunys, turi ilgą ir įspūdingą istoriją – jie buvo karo šunys (išversdavę karius iš balnų ir kovos vežimų) ir vilkų medžiotojai. Paskutinis vilkas Airijoje buvo sumedžiotas 1786 m. ir nuo tada veislės populiarumas ėmė mažėti; jų labai sumažėjo dar per didįjį XIX a. 5 dešimtmečio badą, tačiau atsidavę entuziastai veislę atgaivino.
Šie šunys gyvena trumpiau nei dauguma kitų veislių. Rimčiausia sveikatos problema, į kurią linkę airių vilkogaudžiai, yra agresyvaus tipo kaulų vėžys ir širdies ligos. Pripažinti paveldimi sutrikimai apima kepenų ir akių ligas, bet dėl reguliaraus tikrinimo ir rūpestingų veisimo programų jos pasitaiko gana retai.
Nors ir milžiniški, airių vilkogaudžiai yra aktyvūs, stebėtinai greiti ir vikrūs. Visiškai suaugusiems sveikiems airių vilkogaudžiams reikia mažiausiai po dvi valandas kasdien mankštintis. Nesubrendusiems šunims fizinį krūvį reikėtų riboti, kad neišsivystytų kaulų problemų.
Milžiniškų šunų veislių šunys pasižymi didžiuliu apetitu, dėl skirtingų sąnarių ir kremzlių poreikių jiems reikalingas kitoks mineralų ir vitaminų balansas. Airių vilkogaudžiai taip pat linkę į skrandžio išsipūtimą ir kitas skrandžio problemas. Šio sutrikimo riziką galima sumažinti šeriant mažesnėmis porcijoms, bet dažniau.
Šiurkščiam airių vilkogaudžių kailiui daug priežiūros nereikia, užtenka porą kartų per savaitę iššukuoti.
Airių vilkogaudžiai yra senovinė veislė, susijusi su kurtais, kuriuos į dab. Jungtinės Karalystės teritoriją prieš 3 000 metų atgabeno finikiečių prekeiviai. Patekę į Britaniją, šie šunys buvo kryžminami su mastifais, ir buvo išvesti į milžiniškus greihaundus panašūs šunys.
Šis veislių mišrūnai pateko į Airiją ir ten greičiausiai buvo sukryžminti su airių aviganiais – taip ir atsirado airių vilkogaudžiai. Šie šunys Airijoje tapo beveik legendiniai, nes sugebėjo apginti avis nuo vilkų antpuolių ir taip sėkmingai, kad vilkų populiacija ėmė mažėti. Paskutinis vilkas Airijoje buvo sumedžiotas 1786 m., todėl darbo netekusios veislės populiarumas ėmė mažėti ir ji beveik išnyko, kol XIX a. viduryje kapitonas George‘as Grahamas nusprendė, kad tokią kultinę veislę reikia išsaugoti. Jis sukūrė naują veisimo programą, į kurią įtraukė škotų dirhaundus, vokiečių dogus, Pirėnų kalnų šunis, rusų kurtus ir Tibeto mastifus. Tiesa ta, kad, užuot išgelbėjęs, jis sukūrė naują veislę, tačiau niekas neužginčys, kad rezultatas įspūdingas.
Tai didžiulis šuo, kuriam subręsti reikia tikrai daug laiko, – turite būti pasirengę gyventi su didžiuliu šuniuku pirmuosius trejus jo gyvenimo metus, taigi kurį laiką neturėtumėte tikėtis protingo suaugusio šuns elgesio. Turėsite suteikti daug erdvės namuose ir lauke, taip pat automobilyje – tai ypač svarbu, nes vilkogaudžių šuniukų nereikėtų per daug mankštinti, nors jiems reikia išeiti į lauką ir pamatyti pasaulį, kol jie dar maži. Antraip būkite pasiruošę daug laiko praleisti šį didelį plaukuotą šunį vedžiojant, dresuojant ir tvarkant jo paliekamą netvarką.
