Maremo-Abrucų aviganiai yra dideli, tvirti, raumeningi šunys šiurkščiu baltu išoriniu kailiu ir tankiu apsauginiu poplaukiu. Galva tarp ausų plati, o ties snukiu susiaurėja. Ausys mažos ir aukštai įtaisytos. Suaugę patinai būna 65–73 cm ūgio, sveria 35–45 kg; suaugusios patelės yra 60–68 cm ūgio, 30–40 kg svorio.
Galimi Maremo-Abrucų aviganių sveikatos sutrikimai:
– Klubo displazija
– Alkūnės displazija
– Skrandžio išsiplėtimas
Maremo-Abrucų aviganiai geriausiai jaučiasi dirbdami, ganydami bandą. Jie ištikimi savo šeimininkui ir atsidavę saugomai bandai, įsibrovėlių netoleruoja. Dėl to šios veislės šunys taip pat yra geri sargai ir šias pareigas daug kur atlieka sėkmingai. Labai svarbi ankstyva socializacija, nes tai dideli ir stiprūs šunys, ir, jei šuo nebus išmokytas sugyventi su mažesniais augintiniais ir vaikais, gali įvykti nelaimė.
Maremo-Abrucų aviganius minėjo senovės Italijos rašytojai, taip pat šis šuo vaizduojamas XIII a. paveiksle, esančiame Florencijos šv. Marijos bažnyčioje. Pradinė padermė kilo iš migruojančių Rytų aviganių, kurie išsivystė į atskiras veisles, būdingas skirtingiems regionams, pvz., Prancūzijos Pirėnų aviganius ir kuvasus. Italijoje trumpesnio kailio maremanai ir ilgesne nugara pasižymintys Abrucų šunys į vieną veislę susijungė XIX a. septintajame dešimtmetyje dėl sezoninio bandų judėjimo. Šiandieniniai Maremo-Abrucų aviganiai vis dar yra populiariausi aviganiai Italijoje. Sakoma, kad šie drąsūs šunys gali nuginti vilkus, lokius ir blogų kėslų turinčius žmones.
Maremo-Abrucų aviganiai yra sveika veislė, bet, kaip ir daugeliui kitų veislių šunų, jiems gali išsivystyti įvairių paveldimų regos sutrikimų ar klubo displazija (tai būklė, dėl kurios gali kilti judrumo problemų). Todėl prieš veisiant svarbu patikrinti šunų akių regą ir įvertinti klubų būklę.
Šios veislės šunims reikia labai daug mankštintis – lieknam suaugusiajam daugiau nei dvi valandas per dieną. Šie šunys yra bandų ganytojai, todėl turi ištvermės dirbti ištisą dieną. Išlaikyti šį šunį kaip nedirbantį augintinį sudėtinga.
Stambių šunų veislių šunys pasižymi dideliu apetitu, jiems reikalingas kitoks maisto medžiagų, įskaitant mineralus ir vitaminus, balansas, palyginti su mažesnių šunų veislių šunimis. Maremo-Abrucų aviganiai linkę į skrandžio išsipūtimą ir kitas skrandžio problemas. Šio sutrikimo riziką galima sumažinti šeriant mažesnėmis porcijoms, bet dažniau.
Sunkiam, tankiam kailiui reikia daug priežiūros, gerai iššukuoti šepečiu ir šukomis reikia kelis kartus per savaitę, antraip kailis susivels į kaltūnus ir šuniui išsivystys egzema bei ūmus drėgnasis dermatitas. Reikia apžiūrėti kojų pagalvėles ir prireikus iškirpti tarp jų esančius plaukus.
Iš pradžių išvesti avių bandoms saugoti nuo vilkų, lokių, o vėliau – nuo laukinių šunų gaujų ir plėšikų, Maremo-Abrucų aviganiai yra kilę iš panašaus tipo ir paskirties šunų, gyvenusių prieš daugiau kaip 2 000 metų. I a. pr. Kr. Varro išsamiai aprašė šį tipą ir paminėjo, kad balta spalva buvo pageidaujama, nes šunis būtų lengviau pastebėti tamsoje. Nors Maremo-Abrucų aviganiai yra didžiuliai ir sunkūs, jiems vis tiek pavojų kėlė lokiai ir vilkai, todėl šiems šunims buvo segami platūs odiniai antkakliai su didžiuliais atsikišusiais spygliais, saugantys nuo kaklo ir gerklės sužalojimų.
Kilę iš tų pačių protėvių, kaip ir vengrų kuvasai bei prancūzų Pirėnų aviganiai, Maremo-Abrucų aviganiai yra dviejų skirtingų tipų: trumpesnio kailio Maremo ir ilgesnės nugaros Abrucų aviganiai. XX a. šeštame dešimtmetyje jie buvo sujungti į vieną veislę ir pavadinti Cane da Pastore Maremmano-Abruzzese, o kitur jie liko žinomi kaip Maremo aviganiai.
Pirmą kartą į Jungtinę Karalystę jie buvo atvežti kaip Londono zoologijos sodo eksponatai XIX a. trečio dešimtmečio pabaigoje ir įvardyti kaip italų vilkiniai šunys. Retkarčiais jų buvo įvežama Viktorijos laikais (karalienė Viktorija turėjo porą šunų, pavadintų Boldia ir Ruffo), bet tik nuo XX a. ketvirto dešimtmečio buvo rimtai bandoma juos veisti ar pripažinti. 1936 m. veislę pripažino kinologų klubas, o 1950 m. buvo įkurtas Jungtinės Karalystės veislės klubas."
Idealus Maremo-Abrucų aviganio šeimininkas gyvena atokioje kaimo vietovėje, kur mažai lankytojų ir daug žemės. Maremo-Abrucų aviganiai nepageidauja lankytojų, o tie, kurie žino, ką reiškia gyventi su šios veislės šunimis, supras, kaip svarbu saugiai valdyti šunį, kad neįvyktų nelaimingų atsitikimų. Jums reikės mėgautis ilgais lėtais pasivaikščiojimais atokiose vietose. Nors Maremo-Abrucų aviganiai nevaikšto greitai, jie pasižymi neįtikėtina ištverme ir, atlikdami pavestą darbą, per dieną su savo banda nueitų daugybę kilometrų.
