Niufaundlandai tiksliausiai apibūdinami kaip švelnūs milžinai. Jų kaulai stambūs ir sunkūs, kailis didelis ir tankus. Kol šuniukai, jie primena minkštučius meškučius, bet tai ilgai netrunka, nes jie labai greitai užauga. Jų kailis gali būti juodos, rudos spalvos, taip pat baltos ir juodos spalvos (landsyrai). Suaugę patinai vidutiniškai yra 71 cm ūgio, sveria 64–69 kg; suaugusios patelės yra 66 cm ūgio, sveria 50–54,5 kg.
Niufaundlandams gali pasitaikyti:
– Klubo displazija
– Alkūnės displazija
– Skrandžio išsiplėtimas
– Panosteitas
– Cistinurija: būklė, kai šlapimo takuose kaupiasi cistinu vadinama medžiaga ir dėl to šlapimo pūslėje gali susidaryti akmenų.
– Osteosarkoma: sunkios formos kaulų vėžys.
– Entropija ir (arba) ektropija: skausmingos būklės, kai akių vokai pasisuka į vidų arba į išorę. Taip atsitinka dėl odos pertekliaus aplink akis.
– Dilatacinė kardiomiopatija: tai būklė, kai širdies raumuo palaipsniui silpsta ir negali tinkamai susitraukinėti.
Niufaundlandai yra paklusnūs ir švelnūs, tai puikūs augintiniai šeimai, gerai sugyvenantys su žmonėmis ir kitais gyvūnais. Jie pasižymi prigimtiniu instinktu gelbėti gyvybę, kuris netgi gali pasireikšti tuo, kad šuo jus nuolat bandys ištempti iš vandens! Šie mėgstantys bendrauti šunys džiaugiasi gyvenimu ir laikomi viena iš draugiškiausių veislių.
Beveik nėra abejonių, kad niufaundlandai kilo ne iš Niufaundlando. Vis dėlto saloje vietiniai gyventojai ir jų į vilkus panašūs šunys apsigyveno XV a. Šie šunys buvo naudojami medžioklei, laimikiui atnešti ir kroviniams vežti. Salą pradėjus okupuoti europiečiams, išliko tik naudingiausi ir paklusniausi šunys. Išlikusieji veisėsi su kitais į salą atvežtais prekiautojų šunimis, o jų atžalos buvo paliekamos pasirūpinti savimi pačios. Ilgainiui atsirado į dabartinius niufaundlandus panašių šunų. XVIII a. pradžioje žinia apie šiuos išskirtinius šunis, galinčius traukti sunkius krovinius ir padėti žvejams, pasklido Europoje ir prasidėjo uolus jų veisimas.
Kaip ir daugeliui kitų veislių šunų, niufaundlandams gali išsivystyti klubo ar alkūnės displazija (sąnarių būklė, kuri gali būti skausminga ir dėl kurios gali kilti judrumo problemų). Taip pat jie linkę į tam tikras pūslės ir širdies ligas.
Jaunų šunų fizinį aktyvumą reikia kontroliuoti, kad nebūtų pažeisti augantys kaulai ir sąnariai. Jie mėgsta vandenį, plaukimas jiems yra viena iš mėgstamiausių mankštos formų. Per dieną lieknas, sveikas suaugęs šuo turėtų mankštintis bent valandą, bet mielai mankštintųsi ir daugiau.
Milžiniškų šunų veislių šunys pasižymi didžiuliu apetitu, dėl skirtingų sąnarių ir kremzlių poreikių jiems reikalingas kitoks mineralų ir vitaminų balansas. Niufaundlandai linkę į skrandžio išsipūtimą ir kitas skrandžio problemas. Šio sutrikimo riziką galima sumažinti šeriant mažesnėmis porcijoms, bet dažniau.
Dvigubas kailis tankus, riebaluotas ir atsparus vandeniui. Jį prižiūrėti nėra paprasta. Niufaundlandus reikia šukuoti kasdien, ypatingą dėmesį skiriant plunksniškam kojų kailiui, kuris gali susivelti.
Niufaundlando šunų istorija siekia XVIII a., ir labai tikėtina, kad jie buvo Pirėnų kalnų šunų, kuriuos į Niufaundlandą atgabeno Europos žvejai, bei vietinių eskimų šunų, puikiai prisitaikiusių prie atšiaurių klimato sąlygų, mišinys. Nors iš pradžių šie šunys buvo veisiami kroviniams gabenti ir vežimams traukti, greitai paaiškėjo, kad jie puikiai tinka darbui vandenyje, todėl jų riebus kailis ir plėvėtos pėdos buvo puoselėjami selekciniu veisimu.
Pastebėta, kad įvykus nelaimei jie mielai neria į ledinį vandenį gelbėti žmonių, kuriems gresia pavojus nuskęsti, taip pat darbuojasi vandenyje traukdami žvejų tinklus. 1919 m. vienam šuniui net buvo įteiktas medalis už drąsą, kai jis padėjo išgelbėti 92 žmones iš laivo, nuskendusio prie pat Niufaundlando krantų.
Gerokai vėliau dėl išskirtinio temperamento jie tapo populiarūs kaip kompanionai.
Niufaundlandų šeimininkai turi nebijoti seilių, mėgti leisti laiką vandenyje (ir turėti galimybę kelias dienas laukti, kol šuo išdžius), taip pat turėti kantrybės valdyti šunį, kuris beveik 3 metus išliks šuniuku. Kaip ir laikant bet kurios kitos milžiniškų šunų veislės atstovą, viskas turi būti XL dydžio ir atitinkamai kainuoti – nuo antkaklių ir ėdalo dubenėlių iki šuns gulto ir net jūsų automobilio! Niufaundlandus reikia reguliariai kirpti, o daugelis profesionalių kirpyklų neturi vietos tokio dydžio šuniui, todėl turite būti pasirengę tai daryti patys.
