Dailaus mažo arba vidutinio dydžio Tibeto terjero kailis ilgas ir lygus arba banguotas, jis būna visų spalvų, išskyrus šokolado ir tamsią raudonai rudą. Kampuotos formos ir tvirti suaugę šunys būna 36–41 cm ūgio, o patelės šiek tiek mažesnės. Svoris – nuo 8 iki 14 kg.
Geranoriški, linksmi ir linkę bendrauti Tibeto terjerai yra budrūs ir narsūs. Iš prigimties elgiasi santūriai su nepažįstamaisiais, bet artimiems žmonėms yra ištikimi ir prieraišūs. Būdami linksmi kompanionai, žvalūs ir kupini energijos, šie šunys būna puikūs šeimos draugai.
Nors vadinami terjerais, šie šunys niekada netarnavo pagal tradicinę terjerų paskirtį ir nesirausė po žeme medžiodami grobį. Tibeto terjerai buvo auginami gyvuliams ganyti ir prireikus kaip sarginiai šunys. Jie gyveno vienuolynuose ir palaikė vienuoliams draugiją, todėl dar vadinami Šventojo Tibeto šuns vardu. Vakaruose jais susidomėta 1922 m., kai vienas šios veislės šuniukas buvo padovanotas Indijoje dirbusiai britų gydytojai Agnes Greig, atsidėkojant už išgelbėtą tibetietės moters gyvybę.
Tibeto terjerai yra sveikos veislės šunys. Kaip ir daugelį kitų veislių šunų, kartais juos vargina paveldimos akių ligos ir klubo displazija (liga, dėl kurios atsiranda judėjimo problemų). Todėl prieš veisiant svarbu patikrinti šunų akių regą ir įvertinti klubų būklę. Kaip ir daugelis smulkių šunų veislių šunų, jie gali susidurti su laikino kelio girnelės išnirimo problema.
Gyvastingi Tibeto terjerai mėgsta mankštintis, jiems reikia judėti maždaug po valandą per dieną, bet mielai pasimankštins ir daugiau, jei tik galėsite juos išvesti. Jie lengvai dresuojami ir labai mėgsta leisti laiką artimai bendraudami su šeimynykščiais, taip pat labai mielai imasi įvairios įdomios šuniškos veiklos. Pasivaikščiojus būtina apžiūrėti jų kailį (kaip ir kitų ilgaplaukių šunų), išrankioti visas šakeles ar lapus, prikibusius kailiu šluojant žemę!
Mažų šunų medžiagų apykaita greita, taigi jie greitai degina energiją, nors dėl mažo skrandžio turi ėsti po nedaug ir dažnai. Mažų šunų veislių šunims skirtas ėdalas specialiai sukurtas parenkant tinkamą pagrindinių maisto medžiagų kiekį, o kroketai yra mažesni, kad tilptų mažuose nasruose. Be to, taip lengviau kramtyti, pagerėja virškinimas.
Tibeto terjerai nesišeria, storą ir ilgą jų dvigubo sluoksnio kailį reikia bent kas antrą dieną iššukuoti šepečiu ir šukomis, kad neatsirastų gniutulų. Taip pat kasdien reikia išrankioti per pasivaikščiojimą prikibusias šiukšleles. Kad šeimininkui būtų lengviau prižiūrėti, dažnai kailis apkerpamas, bet vis tiek reikia nuolat jį šukuoti, kad nesusiveltų į gniutulus.
