Korgiai pembrukai yra trumpi tvirti šunys, jų kūnas neaukštai pakilęs nuo žemės, o snukis panašus į lapės. Tiesus vidutinio ilgio kailis neperšlampa, jis gali būti raudonos, sabalo, gelsvai rudos, juodos ir šviesiai rudos spalvos su žymėmis arba be jų. Suaugusių pembrukų ūgis yra 25–30 cm, patinai sveria 10–12, o patelės 9–11 kg.
Korgiai pembrukai yra paklusnūs, aktyvūs šuneliai. Jie drąsūs ir veržlūs, tarsi dideli šunys mažame kūne, taip pat draugiški ir darbštūs. Jie klusnūs ir ištikimi savo šeimynykščiams, puikiai tinka aktyviems ir užimtiems žmonėms. Tai geri sarginiai šunys, nes namuose būna budrūs ir tuojau praneša apie svečius.
Rasta rašytinių šaltinių, liudijančių, kad valų korgiai pembrukai Jungtinėje Karalystėje gyveno dar maždaug 920 m. Manoma, kad į Velsą juos atgabeno flamandų audėjai, kur XIV–XVIII a. jie buvo plačiai auginami kaip galvijų varovai. Pembruko ir kardigano korgiai Jungtinėje Karalystėje buvo pripažinti atskiromis veislėmis 1934 m.
Valų korgiai yra labai ištvermingi. Vis dėlto, kaip ir daugelį kitų veislių šunų, juos gali varginti paveldimos akių ligos ir klubo displazija (liga, dėl kurios kyla judėjimo problemų). Todėl prieš veisiant svarbu patikrinti šunų akių regą ir įvertinti klubų būklę. Dėl kūno formos jie taip pat dažniau serga stuburo diskų ligomis.
Nors kojos trumpos, iš tiesų pembrukai buvo išveisti galvijams varyti ir iki šiol tebėra labai energingi ir veržlūs. Suaugusiam šuniui reikia bent valandą mankštintis.
Jūsų šuns mityba turi būti tinkamai subalansuota ir turi apimti visas pagrindines maisto medžiagų grupes. Taip pat nuolat turi būti padėta šviežio vandens. Labai svarbu atlikti reguliarų įvertinimą siekiant užtikrinti, kad šuo būtų idealios formos. Nepamirškite jo šerti bent dukart per dieną, remdamiesi konkretaus jam skirto ėdalo šėrimo rekomendacijomis.
Korgių kailis yra vidutinio ilgio, tiesus ir neperšlampamas su tankiu poplaukiu. Jų kailiui prižiūrėti daug laiko nereikia. Tačiau būtina iššukuoti visus išslinkusius ir negyvus plaukus. Jei jie braidė po purvyną, palaukite, kol išdžius, – lengviau išvalyti nudžiūvusį purvą.
