Visi, kada nors leidę laiką šuns draugijoje, žino, kad šunys, kaip ir žmonės, yra unikalios individualybės, daugelį jausmų jaučiančios taip pat, kaip ir žmonės ar kiti žinduoliai.
Nors jie nepatiria aukštesnio lygmens emocijų, pavyzdžiui, gėdos, pagiežos ar paniekos, pagrindinės jų emocijos tokios pačios, kaip ir mūsų, pavyzdžiui, džiaugsmas, liūdesys, palengvėjimas, nusivylimas ir baimė. Šie jausmai šunims būtini, kad galėtų suvokti pasaulį, taip pat lemia tam tikrą elgesį, šunims padeda ar juos apsaugo. Jei, pavyzdžiui, šuo jaučia baimę, greičiausiai jis ieškos saugios vietos nuo grėsmės, kad pajustų palengvėjimą, o teigiami jausmai, kuriuos patiria tada, kai yra glamonėjami ar šukuojami, paskatina gerus santykius su aplinkiniais.
Be abejo, šuo negali jums pasakyti, kaip jaučiasi, bet jo emocijas geriau suprasite stebėdami šuns kūno kalbą ir žinodami šunų bendravimo pagrindus. Šis vadovas padės suprasti šuns jausmus ir sustiprinti jūsų tarpusavio ryšį.
Džiaugsmas
Džiaugsmas yra viena iš lengviausiai pastebimų šuns emocijų ir tai neabejotinai yra mėgstama jūsų gauruotojo šeimos draugo išraiška! Išreikšdamas džiaugsmą ir draugiškumą šuo žvelgia švelniai ir neįsitempęs, kakta atpalaiduota, o ausys nulėpusios, jei šuo bėga, arba jas krutina pirmyn atgal.
Iš tiesų šunys nesišypso, bet kai kurie, pavyzdžiui, kaip šis auksaspalvis retriveris, atrodo, kad moka nutaisyti šypseną. Šuns lūpos laisvos, nasrai šiek tiek praverti, o liežuvis greičiausiai išsikišęs. Šuo lekuoja tolygiai ir švelniai.
Šuns nuotaiką puikiai parodo jo uodega – jei šuo ją vizgina, tai paprastai rodo džiaugsmą! Jei uodega vizginama itin energingai, atrodo, kad dreba visos galinės kojos – matosi, kad šuo tikrai labai laimingas!
Laimingas šuo juda atsipalaidavęs, laisvai, nori su jumis žaisti ir dalytis savo džiaugsmu.
Nerimas
Nerimaujančio šuns akys gali būti plačios ir išsprogusios, o kartais šuo gali žvelgti prisimerkęs ir vengti akių kontakto. Kakta gali būti suraukta arba įtempta, o stačios ausys šiek tiek nulenktos atgal – jas judindamas šuo bando suprasti, iš kur sklinda galimas pavojus. Jei šuns ausys ilgos ir nukarusios, jos gali būti labiau prigludusios prie galvos nei įprastai.
Nasrai paprastai užverti, bet, jei atverti, lūpos įtemptos, šuo jas gali laižytis ir nervingai žiovauti, nors žinote, kad šuo nėra alkanas ar pavargęs.
Kūnas ir uodega paprastai nejuda, yra šiek nuleisti. Išsigandę šunys kartais atsargiai vizgina uodegą, bet taip nori rodyti nuolaidžiavimą, o ne džiaugsmą. Dėl šios priežasties nerimą kartais sunku atpažinti, todėl atidžiai stebėkite šunį, jei jis atsiduria naujoje ar sudėtingoje situacijoje.
Baimė
Jei šuo išsigandęs, jo kūno kalba tai akivaizdžiai parodo; tokia šuns išraiška gali būti labai dramatiška. Įvairūs šunys gali skirtingai rodyti baimę: kai kurie susigūžia, kad atrodytų mažesni, kiti socialinio konflikto metu rodydami nuolaidžiavimą gulasi ant nugaros, kai kurie tiesiog stovi nejudėdami, o dar kiti – garsiai loja ar gimdamiesi urzgia.
Akys gali būti plačiai atmerktos, lakstyti pirmyn atgal, šuo gali būti įsmeigęs akis arba šnairuoti į baimę keliantį objektą ar žmogų. Ausys prigludusios prie galvos, o lūpos įtemptos. Šuo gali laižytis lūpas arba žiovauti, jo uodega nejuda, yra nuleista ar pabrukta tarp kojų. Paprastai šuo taip susitelkęs galvoja apie grėsmę, kad netgi atsisako mėgstamo gardėsio!
Kai šuo išsigandęs, svarbiausia tiesiog išgyventi numanomą grėsmę, todėl jo kūno kalba, snukio išraiška ir apetitas vėl taps įprasti tik tada, kai šuo vėl jausis saugus.
Nusivylimas
Šunys neviltį gali jausti įvairiai – tai gali būti ilgalaikė depresija (pavyzdžiui, kaip paveiksle parodyto šuns) arba aktyvus, staigus nusivylimas, paprastai reaguojant į konkretų įvykį (pavyzdžiui, jei šuo negauna, ko nori). Taip pat šuo gali jausti neviltį, jei negali išsisukti nuo ko nors nemalonaus.
Kalbant apie šunų kūno kalbą, nusivylęs šuo paprastai atrodo įsitempęs, jo kojos sustingusios. Šuo gali loti arba pulti neviltį keliantį objektą, arba bandyti nuo jo pabėgti. Šuo visiškai sutelkia dėmesį į nusivylimo šaltinį, todėl greičiausiai negirdės ir nereaguos į jūsų bandymus jį atitraukti.
Šuns akys plačiai atmerktos, nemirksi, ausys pastatytos, o jei šuo neloja, tada jo lūpos įtemptos.
Ši būsena yra labai įtempta ir šunys negali ilgai tokie išbūti, todėl galiausiai pasiduoda neviltį sukėlusiai situacijai, nors kartais tai gali sukelti depresiją. Šuns reakcija gali būti klaidingai suprasta kaip ramus susitaikymas, todėl turite šuniui rodyti daug rūpesčio ir dėmesio, kad po nusivylimo šuo galėtų atsipalaiduoti ir vėl taptų savimi.
Palengvėjimas
Palengvėjimas yra gana pastebimas, kadangi paprastai ateina po ankstesnės įtemptos ir neigiamos emocinės būsenos. Svarbu žinoti, kada šuo jaučia nusivylimą, nerimą ar pyktį, bet ne mažiau svarbu žinoti, kada šuo pajunta palengvėjimą ir vėl atsipalaiduoja.
Šunims, kaip ir žmonėms, palengvėja įveikus rūpesčius ar sunkumus. Galite pastebėti, kaip įtampa dingsta iš viso kūno – nuo snukio iki pat uodegos. Akys sušvelnėja, galva nusileidžia, kūno ir snukio raumenys atsipalaiduoja ir šuo pastebimai nurimsta.
Kai kurie šunys žiovauja, o jei yra santūresnio charakterio, tada nuleidžia galvą, vengia akių kontakto ir beveik atrodo, kad viduje atsidūsta. Labiau reikšti savo jausmus linkę šunys gali purtytis, tūptis ant priekinių kojų ar netgi euforiškai lakstyti aplink – visi šie veiksmai padeda šunims atsikratyti įtampos.
Susikaupimas
Jei šuo susikaupęs, tada yra budrus ir sutelkęs dėmesį į ką nors svarbaus, pavyzdžiui, kamuolį, gardėsį ar net jus. Šiame paveiksle parodyta, kaip turėtų elgtis jūsų šuo, kai jį dresuojate – stebėti, klausytis ir būti pasirengęs pelnyti atlygį.
Kai šuo budrus, jo akys atmerktos ir žvitrios, šuo gali nemirksėti ir intensyviai spoksoti, kadangi visą dėmesį yra sutelkęs į dominantį objektą. Šuns ausys stačios arba nukreiptos į priekį, snukis gali būti užčiauptas arba šuo gali būti prasižiojęs, o jo liežuvis gali būti tiesus ir nejudėti. Galva paprastai iškelta aukštai, nebent šuo ruoštųsi ką nors vytis – tokiu atveju bus nuleista ir ištiesta į priekį.
Jei šuo susitelkęs ties maloniu ar smagiu dalyku, link jo gali būti palinkęs visu kūnu, virpėti iš nekantrumo ir būti pasirengęs veikti!
Pyktis
Jei įtariate, kad jūsų šuo jaučia šią emociją, elkitės atsargiai, ypač, kol grėsmė praeis.
Piktas šuo stengiasi atrodyti kuo didesnis ir grėsmingesnis – jo kūnas tiesus ir nelankstus, akys įsmeigtos ir nemirksi, ausys prigludusios. Neretai pasišiaušia kailis.
Šuo prasižioja, lūpas įtempia ir atitraukia atgal, suraukia snukį ir iššiepia dantis. Svorį perkelia ant priekinių kojų, kad būtų pasirengęs pulti. Šuo gali tylėti arba negarsiai grėsmingai urgzti – tikrai piktas šuo garsiai nesiskelbia!
Jei jūsų šuo piktas, stenkitės jo neprovokuoti. Nespoksokite į jį ir nerėkite, nedarykite staigių judesių, tiesiog duokite šuniui laiko ir vietos nusiraminti.
Neutrali būsena
Idealiu atveju šuo visą dieną praleidžia tokios būsenos – atsipalaidavęs, gerai pasimankštinęs, iki soties paėdęs ir patogiai jausdamasis pažįstamoje aplinkoje. Jei šuo guli, jis atsipalaidavęs ir ramus, bet pasirengęs pašokti ir pasidomėti, ką veikiate.
Šuns akys švelnios ir atsipalaidavusios; šuniui iš patogios poilsio vietos apžvelgiant aplinką, jo akys juda ramiai, baltymų nesimato.
Šuniui įprastai klausantis aplinkos, jo ausys taip pat atsipalaidavusios, kakta ir antakiai lygūs ir neįsitempę. Šuo gali būti užsičiaupęs arba šiek tiek prasižiojęs, o kol šuo nenutaiso išraiškos, kad yra pasirengęs linksmybėms, lūpos ir snukis yra atpalaiduoti. Šuo jaučiasi visiškai patenkintas!
Atraskite mūsų prekinius ženklus:
