Šie šunys lengvai atpažįstami dėl didingos raukšlėtos galvos, nukarusių apatinių vokų ir ilgų kabančių ausų. Galingo kūno ir galūnių bladhaundai yra tikrai dideli šunys! Jų kailis trumpas ir lygus, juodos ir rusvos, rausvai rudos ir rusvos, taip pat rudos spalvų. Suaugusios patelės yra 58–63 cm ūgio, o suaugę patinai siekia 63–69 cm. Jie sveria 41–50 kg.
Tai švelnios prigimties prieraišūs šunys, kurie paprastai gerai sutaria su vaikais ir gali darniai sugyventi su kitais šunimis ir augintiniais. Šie draugiški šunys mielai sutinka ir lauktus, ir nelauktus atvykėlius. Nors namuose būna tylūs, lauke gali būti labai balsingi. Tai šeimos šunys, kurie nemėgsta būti paliekami vieni.
Šiuolaikinių bladhaundų protėvius galima atsekti iki šv. Huberto vienuolyno, kur šunys, vadinami „Sequsius“ (paklusniais), pirmiausia buvo naudojami vilkams, didžiosioms katėms ar elniams aptikti arba sužeistam laimikiui persekioti. Angliją 1066 m. užkariavę normanai atsigabeno nemažai savo šunų, o šv. Huberto skalikai buvo vieni iš jų. Anglijoje jie tapo žinomi kaip bladhaundai – tiksliau, taip buvo vadinami juodi su įrudžiu šunys (baltos spalvos šunys buvo vadinami Talboto skalikais). Šiuolaikiniai bladhaundai nėra identiški tų laikų veislei, bet Belgijoje jie vis dar vadinami šv. Huberto skalikais.
Kaip ir daugeliui kitų veislių šunų, bladhaundams gali išsivystyti klubo displazija (tai būklė, dėl kurios gali kilti judrumo problemų). Todėl svarbu prieš veisiant įvertinti šunų klubų būklę. Dėl nukarusios galvos odos bladhaundams gali kilti akių vokų ir akių problemų.
Kadangi šie šunys dideli ir greitai auga, mažiems šuniukams fizinį krūvį reikėtų riboti. Pirmaisiais metais reikia būti dėmesingiems ir pasirūpinti, kad kaulai ir sąnariai augtų tinkamai. Suaugę bladhaundai yra neįtikėtinai ištvermingi ir turi mankštintis daugiau nei dvi valandas per dieną. Šie šunys visų pirma sekliai – pajutę viliojantį kvapą jie iš visų jėgų stengsis aptikti jo šaltinį! Esama sekimo pamokų ir rungčių, rekomenduojama jose dalyvauti.
Stambių šunų veislių šunys pasižymi dideliu apetitu, jiems reikalingas kitoks maisto medžiagų, įskaitant mineralus ir vitaminus, balansas, palyginti su mažesnių šunų veislių šunimis. Bladhaundai linkę į skrandžio išsipūtimą ir kitas skrandžio problemas. Šio sutrikimo riziką galima sumažinti šeriant mažesnėmis porcijoms, bet dažniau.
Šios veislės šunų kailiui nereikia daug priežiūros, nes jis trumpas ir lygus. Pakanka kartą per savaitę perbraukti šepečiu surenkant išsišėrusius plaukus. Vis dėlto reguliariai reikia tikrinti ausis ir akis, kad bet kokios infekcijos būtų diagnozuotos anksti.
