Šie dideli, žavūs ir elegantiški šunys yra simetriško ir tvirto sudėjimo. Jie yra tikras jėgos, gracijos ir ištvermės įsikūnijimas. Jų ilgas, lygus kailis yra šilko švelnumo, plunksninio tipo. Anglų seterių kailio spalva apibūdinama kaip taškuota. Pagrindinė spalva visada yra balta su juoda (mėlyni taškai) arba su citrinine (citrininiai taškai), taip pat su oranžine (oranžiniai taškai) ar rausvai ruda (rausvai rudi taškai). Taip pat kailis gali būti trispalvis (mėlynai taškuoto kailio derinys su rausvai ruda arba gelsvai rudo taškuoto kailio derinys su gelsvai ruda). Suaugę patinai yra 65–69 cm ūgio, sveria apie 28,5 kg; suaugusios patelės yra 61–65 cm ūgio, sveria 27 kg.
Kaip ir daugeliui kitų veislių šunų, anglų seteriams gali išsivystyti tokie sveikatos sutrikimai:
– Klubo displazija
– Alkūnės displazija
– Kurtumas gali būti paveldimas sutrikimas; galima dar jauną šunį patikrinti, ar jis nėra kurčias.
– Atopija: oda reaguoja į aplinkoje esančius alergenus, tampa skausminga ir niežtinti.
– Ektropija: skausmingas sutrikimas, pasireiškiantis akių vokų išsivertimu.
– Hipotirozė1: nepakankamai aktyvi skydliaukė, gaminanti nepakankamai skydliaukės hormonų. Dėl to gali sumažėti energijos lygis, atsirasti antsvorio ir odos problemų.
Anglų seteriai draugiški, gero būdo šunys, prisirišantys prie savo šeimos narių. Jie gyvybingi, bendrauti mėgstantys šunys, kurie praneš apie atvykėlius, o paskui su jais elgsis taip, lyg pažinotų visą gyvenimą! Jie gerai „sutaria“ su vaikais ir yra labai pakantūs. Jie iš prigimties „sutaria“ su kitais šunimis ir naminiais gyvūnais.
Veislės kilmė siekia XVI a., kai šie šunys buvo žinomi kaip geri paukštšuniai. Nuomonės dėl tikslią veislės istorijos skiriasi. Kai kas teigia, kad veislė yra įvairių ispaniškų sausumos spanielių atšaka. Pagal kitą teoriją veislė buvo sukurta sukryžminus senuosius vandens spanielius, senuosius ispanų pointerius ir ankstyvojo tipo springerspanielius. Seniausias žinomas literatūros šaltinis, kuriame rašoma apie seterių veisles, yra 1576 m. vertimas iš lotynų kalbos („Apie anglų šunis“, autorius dr. Johannes Caius), bet vis tiek nėra visiškai aišku, ar tekste minimi šiuolaikinių seterių pirmtakai. Pirmoji veislių paroda, kurioje dalyvavo anglų seteriai, įvyko 1859 m. Niukasle prie Taino, Anglijos šiaurės rytuose.
Kaip ir daugeliui kitų veislių šunų, anglų seteriams gali išsivystyti įvairių paveldimų regos sutrikimų arba klubo displazija (tai būklė, dėl kurios gali kilti judrumo problemų). Todėl prieš veisiant svarbu patikrinti šunų akių regą ir įvertinti klubų būklę. Kurtumas taip pat gali būti paveldimas sutrikimas, galima dar jauną šunį patikrinti, ar jis nėra kurčias.
Šios veislės šunims reikia gana daug mankštintis – liekno sudėjimo suaugusiam šuniui reikėtų maždaug dviejų ir daugiau valandų per dieną. Jie turi polinkį klajoti, todėl įsitikinkite, kad jūsų kiemas gerai aptvertas.
Stambių šunų veislių šunys pasižymi dideliu apetitu, jiems reikalingas kitoks maisto medžiagų, įskaitant mineralus ir vitaminus, balansas, palyginti su mažesnių šunų veislių šunimis. Anglų seteriai linkę į skrandžio išsipūtimą ir kitas skrandžio problemas. Šio sutrikimo riziką galima sumažinti šeriant mažesnėmis porcijoms, bet dažniau.
Anglų seteriams reikia nemažai priežiūros – šukuoti ir kirpti, kad jie atrodytų kuo geriau. Būtina reguliariai pakirpti plaukus tarpupirščiuose ir po ausimis. Kad būtų išvengta infekcijų, į ausis reikia leisti patekti orui. Plunksniškam kailiui dėmesio reikia nuolat. Jei šuo dalyvaus parodose, jam reikės skirti gerokai daugiau dėmesio.
Anglų seterių šaknys siekia XVI a. pradžią – yra duomenų apie tuometinius paukštšunius, greičiausiai kažkuo panašius į šiuolaikinius anglų seterius. Vis dėlto tarp žemės savininkų vyko didelė konkurencija ir varžybos siekiant išvesti nuosavą seterių veislę, todėl tiksli istorija yra neaiški ir turi daugybę variantų!
Tikėtina, kad seteriai yra iš Ispanijos atgabentų įvairių sausumos spanielių, galimas dalykas, papildytų vandens spanielių, pointerių ir springerspanielių tipais, atšaka.
Visuotinai pripažįstama, kad seras Edwardas Lavarackas labiausiai prisidėjo prie anglų seterio, kaip atskiros ir pripažintos veislės, sukūrimo.
Pradinė anglų seterių funkcija buvo „nustatyti“, t. y. pritūpus nurodyti, kur slepiasi paukščiai, paskui likti savo vietoje, kol bus užmesti tinklai, arba lakstyti ir priversti paukščius pakilti į orą, kur jų laukia medžiotojų vanagai (vėliau – šautuvai, nes sakalininkystė tapo nebepopuliari).
Net jei neketinate dirbti su savo šunimi ar dalyvauti varžybose, turite domėtis medžioklinių šunų dresūra, kad suprastumėte, kaip šios veislės šunys mąsto ir elgiasi. Geriausiai tinka kaimo gyventojams, kurie mėgsta ilgus pasivaikščiojimus, nebijo purvo ir gali dažnai užsiimti kailio priežiūra. Anglų seteriai gali būti lėtai bręstantys, jautrūs, pašėlę ir kvailoki, todėl šeimininkams reikia turėti kantrybės ir laiko juos suprasti. Kai kurie anglų seteriai, ypač patinai, gali smarkiai seilėtis, todėl turėkite tai omenyje, jei tikrai nemėgstate seilių!
