Šie dideli ir raumeningi medžiokliniai šunys pasižymi išskirtiniu sodrios spalvos kailiu, kuris gali būti nuo kaštoninio iki raudonmedžio atspalvių. Kailis šilkinis ir lygus, ant kojų, ausų ir uodegos plunksniškas. Šie šunys proporcingi ir elegantiški, išdidžiai iškelta galva. Suaugę patinai vidutiniškai yra 65 cm ūgio, sveria 30,5 kg; suaugusios patelės yra maždaug 61 cm ūgio ir sveria 26 kg.
Airių seteriams gali būti būdingos tokios sveikatos problemos:
– Klubo displazija
– Skrandžio išsiplėtimas
– Šunų leukocitų sukibimo nepakankamumas: paveldimas sutrikimas, lemiantis netinkamą imuninės sistemos veikimą.
– Progresuojančioji tinklainės atrofija: paveldima aklumą galinti sukelti liga, kuria sergant dalis akies degeneruoja ir sunyksta.
– Atopija.
– Osteosarkoma1: sunkios formos kaulų vėžys.
– Epilepsija2: ja sergant dėl nenormalios smegenų veiklos gali kilti priepuolių, kurie pažeidžia smegenis.
– Entropija3: skausmingas akių sutrikimas, pasireiškiantis akių vokų įvirtimu.
Geros kilmės, tinkamai socializuoti ir dresuoti airių seteriai yra išskirtinai mieli ir gali būti prieraišūs šeimos augintiniai. Jei teks gyventi su kate, būtina anksti pratinti prie kačių ir rūpestingai prižiūrėti. Kadangi yra be galo draugiški, jie nėra tinkami kaip sarginiai šunys, nors ir praneša apie atvykėlius. Airių seteriai iš esmės visą gyvenimą išlieka šuniukai – tai viena iš žaviausių jų savybių.
Airių seteriai yra seniausia seterių grupė, egzistavusi dar prieš Gordono ir anglų seterius. Manoma, kad veislė išsirutuliojo iš senųjų spanielių, medžioklinių spanielių, kurie pritūpdavo aptikę laimikį, ir škotų seterių. Airių raudonųjų seterių klubas buvo įsteigtas 1882 m. Dubline pagal Eniskileno grafo, išgavusio būdingą raudoną kailio spalvą, veisimo programą. XX a. penktajame dešimtmetyje veislė dėl progresuojančios tinklainės atrofijos (PRA) beveik išnyko. Ėmus atlikti DNR testus ir taip nustatyti ligos nešėjus, veislė buvo atkurta ir PRA atvejų pasitaikė gerokai mažiau.
Kaip ir daugeliui kitų veislių šunų, airių seteriams gali išsivystyti įvairių paveldimų regos sutrikimų ar klubo displazija (tai būklė, dėl kurios gali kilti judrumo problemų). Todėl prieš veisiant svarbu patikrinti šunų akių regą ir įvertinti klubų būklę. Taip pat jie gali būti linkę į virškinimo trakto sutrikimus.
Airių seteriai buvo išveisti medžioti paukščius, todėl yra labai aktyvūs ir turi daug mankštintis – suaugę šunys turėtų daugiau nei po dvi valandas kasdien. Nors išsiblaškę, jie yra medžiotojai, linkę sekti vedami uoslės, todėl, norint šunį parsikviesti grįžti, būtina dresuoti.
Stambių šunų veislių šunys pasižymi dideliu apetitu, jiems reikalingas kitoks maisto medžiagų, įskaitant mineralus ir vitaminus, balansas, palyginti su mažesnių šunų veislių šunimis. Airių seteriai linkę į skrandžio išsipūtimą ir kitas skrandžio problemas. Šio sutrikimo riziką galima sumažinti šeriant mažesnėmis porcijoms, bet dažniau.
Pati gražiausia šių šunų ypatybė, be abejo, yra kailis. Kad plunksniškas kailis nesusiveltų, reikia šukuoti kasdien. Kartais reikia iškirpti plaukus tarpupirščiuose ir už ausų, kad nesusidarytų kaltūnų. Retkarčiais, norint smarkiau apkirpti kailį, gali prireikti profesionalaus kirpėjo paslaugų. Vis dėlto parodose dalyvaujančių šunų kailiui reikia skirti ypatingą dėmesį, kad šuo būtų lygiavertis varžovas. Iš kailio priežiūros darbų svarbiausias yra rūpestingas ir reguliarus ausų valymas – šito pamiršti negalima. Kadangi šių šunų ausys nukarusios, į ausis patenka labai nedaug oro, todėl susidaro puikios sąlygos tarpti bakterijoms, dėl kurių dažnai pasitaiko ausų infekcijų.
Seterių grupės šunys laukinius paukščius medžioja tyliai ir daugiausia pagal kvapą, o juos aptikę pritūpia arba atsigula, o ne vejasi ar persekioja.
Airių seteriai yra seniausia seterių grupė, egzistavusi dar prieš Gordono ir anglų seterius. Manoma, kad veislė išsivystė iš senųjų spanielių, ir iš tiesų pradinis veislės pavadinimas buvo raudonieji spanieliai. Nors šios veislės šunys buvo išvesti kaip seteriai, skirti paukščiams gaudyti tinklais, vėliau jie tapo bendresnio pobūdžio paukštšuniais ir galėjo būti dresuojami kaip pointeriai. Dėl akį traukiančios spalvos jie be vargo pateko į parodų sferą, kur veislė buvo dar labiau išpuoselėta pridėjus tokių veislių, kaip rusų kurtai, genų. Vis dėlto, šie šunys tebėra darbingi ir energingi medžiokliniai šunys – tobulas grožio ir proto derinys.
Jums prireiks humoro jausmo ir ramaus, tvirto charakterio – airių seteriai garsėja kaip kvailiausi iš seterių, tačiau jie taip pat labai jautrūs ir nori šeimininko, kuris sugebėtų įskiepyti pasitikėjimą. Geriausia būtų turėti paukštšunių laikymo patirties, tačiau pakaks ir bendros šunų laikymo patirties, jei išmanote protingą apdovanojimais pagrįstą dresūrą, galite užimti turiningais žaidimais ir pasirūpinti, kad šuo daug mankštintųsi.
