Vokiečių aviganiai yra viena iš labiausiai atpažįstamų veislių pasaulyje. Jie turi atrodyti raumeningi ir budrūs, didingos ir abejingos laikysenos. Šie šunys yra vikrūs ir gerai subalansuoti, laikosi išdidžiai. Jų kailis būna įvairių spalvų (visą informaciją rasite veislės standarto aprašyme), sudarytas iš kieto, šiurkštaus ir lygaus viršutinio kailio sluoksnio bei storo poplaukio. Idealus suaugusių šunų ūgis yra 63, patelių – 58 cm. Svoris svyruoja nuo 30 iki 36 kg.
Vokiečių aviganiai linkę į įvairias problemas, įskaitant šias:
– Klubo displazija
– Alkūnės displazija
– Skrandžio išsiplėtimas
– Degeneracinė mielopatija, kuri sukelia progresuojantį šuns užpakalinių galūnių paralyžių
– Analinė furunkuliozė: skausminga problema, sukelianti išopėjimą aplink šuns išangę
– Paveldima katarakta: tai būklė, kai akies lęšiukas drumstėja, dėl to gyvūnas gali apakti
– Epilepsija: ja sergant dėl nenormalios smegenų veiklos gali kilti priepuolių, kurie pažeidžia smegenis
– Hipopituitarizmas: rimta hormoninė problema, turinti įtakos augimui
– Hemofilija: liga, dėl kurios gali sutrikti kraujo krešėjimas – procesas, būtinas kraujavimui sustabdyti
– Egzokrininis kasos nepakankamumas: tai problema, kai šuns organizmas nesugeba gaminti įprasto kiekio fermentų, reikalingų maistui tinkamai suvirškinti.
Vokiečių aviganiai užmezga labai artimą ryšį su savo šeimininku ir nori su juo praleisti kuo daugiau laiko. Nors šios veislės šunims reikia daug dėmesio, jie šimteriopai atsidėkoja ištikimybe ir nepriekaištingais saugojimo įgūdžiais. Antra vertus, jei neskirsite laiko vokiečių aviganiui socializuoti ir dresuoti, šuo gali būti nepasitikintis savimi ir nevaldomas. Šie šunys noriai mokosi ir yra labai imlūs dresūrai – tai dresūros pamokų pirmūnai.
Vokiečių aviganiai, susiformavę iš įvairių skirtingų aviganių, iš pradžių buvo veisiami kaip ganymo šunys, o jų kilmė atsekama iki VII a. Pirmą kartą vokiečių aviganiai buvo pademonstruoti 1882 m., o 1899-aisiais Vokietijoje buvo įsteigtas vokiečių aviganių veislės klubas – „Verein fur Deutsche Schaferhunde“. Šio klubo veikla buvo tobulinti vokiečių aviganius, kad jie tiktų policijai ir karinėms pajėgoms, – taip veislė buvo apsaugota nuo išnykimo sunkiais laikais XX a. pradžioje. Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai šiuos šunis naudojo pranešimams perduoti ir sužeistiesiems aptikti. Sąjungininkų kariai žavėjosi šunų protu ir drąsa, todėl nemažai jų po karo parsigabeno namo – taip veislė paplito kitose šalyse.
Vokiečių aviganiai linkę į įvairias problemas, įskaitant virškinimo trakto ligas, specifinį skrandžio sutrikimą (skrandžio išsiplėtimą), stuburo smegenų ligą ir epilepsiją. Kaip ir daugeliui kitų veislių šunų, jiems gali išsivystyti klubo ar alkūnės displazija (sąnarių būklė, kuri gali būti skausminga ir dėl kurios gali kilti judrumo problemų). Todėl svarbu prieš veisiant įvertinti šunų klubų būklę.
Jaunus šuniukus reikėtų mankštinti apdairiai, kad būtų išvengta ilgalaikės žalos vis dar minkštiems ir besiformuojantiems sąnariams. Suaugusiems liekno sudėjimo vokiečių aviganiams reikia mankštintis daugiau nei dvi valandas per dieną.
Stambių šunų veislių šunys pasižymi dideliu apetitu, jiems reikalingas kitoks maisto medžiagų, įskaitant mineralus ir vitaminus, balansas, palyginti su mažesnių šunų veislių šunimis. Vokiečių aviganiai gali būti linkę į skrandžio išsipūtimą ir kitas skrandžio problemas. Šio sutrikimo riziką galima sumažinti šeriant mažesnėmis porcijoms, bet dažniau.
Šukuoti reikėtų kelis kartus per savaitę smarkiai braukiant šepečiu, kad pasišalintų negyvi ir išslinkę plaukai. Ilgaplaukius vokiečių aviganius taip pat būtina šukuoti šukomis. Kailio kirpti nereikia, o šunį maudyti tik prireikus. Šie šunys šeriasi, bet šuo šersis mažiau, jei kuo daugiau šukuosite.
Iš pradžių vokiečių aviganiai buvo ganymo šunys, dirbantys tarsi būtų gyva tvora – jie vaikštinėdavo arba bėgiodavo palei nematomą ribą tarp avių ir teritorijos, į kurią joms neleidžiama patekti, ir taip išlaikydavo gyvulius reikiamoje vietoje. Pastebėję nuo bandos nuklydusią avį, jie tyliai nuvarydavo ją atgal į aptvarą, bet nelodavo, kad nesukeltų nerimo visai bandai. Iš įvairių skirtingų aviganių susiformavusių vokiečių aviganių kilmė atsekama iki VII a.
Pirmą kartą vokiečių aviganiai buvo pademonstruoti 1882 m., o 1899-aisiais Vokietijoje buvo įsteigtas vokiečių aviganių veislės klubas – „Verein fur Deutsche Schaferhunde“. Šio klubo veikla buvo tobulinti vokiečių aviganius, kad jie tiktų policijai ir karinėms pajėgoms, – taip veislė buvo apsaugota nuo išnykimo sudėtingu laikotarpiu. Per Pirmąjį pasaulinį karą, kai viskas, kas vokiška, tapo nepopuliaru, vokiečių aviganiai prarado patrauklumą už Vokietijos ir jos sąjungininkių ribų. Tuo metu Anglijoje ir Prancūzijoje, siekiant išvengti diskriminacijos, veislė buvo pervadinta Elzaso aviganiais. Laimei, tai liko praeityje, ir vokiečių aviganiai atgavo savo pirminį pavadinimą.
Jums turi patikti ilgi pasivaikščiojimai ir treniruotės, bet taip pat turite suprasti, kad vokiečių aviganiai yra gana gležni ir šuniui reikės jūsų apsaugos, o ne atvirkščiai. Jei dresūra bus grindžiama teigiamu atlygiu, jei atsižvelgsite į tai, kad šiai veislei visiškai subręsti prireiks dvejų trejų metų, ir jei turėsite laiko, įgūdžių ir kantrybės, vokiečių aviganis gali tapti puikiu šeimos šunimi. Be to, turėsite pamėgti siurbti patalpas, nes jie smarkiai šeriasi ištisus metus!
