Malinua yra vidutinio dydžio trumpaplaukiai šunys, kurių kontūrai primena kvadratą. Nors žmonės malinua dažnai painioja su vokiečių aviganiais, jų profilis panašesnis į kvadratą, kaulai lengvesni, o galva dailesnė. Malinua būna gelsvai rudos, rusvos ar pilkos spalvos, plaukų galiukai yra juodo atspalvio. Jų uodegos paprastai tamsesnės arba su juodu galiuku, snukis atrodo tarsi su juoda kauke, o ausys dažniausiai juodos. Suaugusių šunų ūgis siekia 61–66 cm, o patelių 56–61 cm. Jie sveria nuo 27,5 iki 28,5 kg.
Visų atmainų belgų aviganiams galimi tokie sveikatos sutrikimai:
– Klubo displazija
– Paveldima katarakta: ja sergant sudrumstėja akies lęšiukas, dėl to gyvūnas gali apakti.
– Progresuojančioji tinklainės atrofija: paveldima aklumą galinti sukelti liga, kuria sergant dalis akies degeneruoja ir sunyksta.
Malinua nėra veislė, tinkama tiems, kas nori „tiesiog šuns“ – tai prieraišūs, atsidavę kompanionai, saugantys savo namus ir šeimą. Kaip ir visų veislių šunų, turinčių polinkį saugoti, nepatartina malinua sarginių instinktų skatinti jaunystėje, nes šuo gali neteisingai suprasti ir imti saugoti jus netinkamose situacijose. Prigimtiniai saugojimo instinktai prabunda tada, kai to reikia.
Belgų aviganiai yra keturių atmainų – lakenua, terviurenai, griunendaliai ir malinua, visi pavadinti pagal Belgijos regionus, iš kurių yra kilę. Darbštūs Belgijos aviganiai žinomi dar nuo viduramžių. XIX a. paskutiniame dešimtmetyje Belgijos veterinarijos mokslų mokyklos profesorius užregistravo įvairių belgų aviganių tipų standartus. Buvo pastebėta, kad jie visi panašūs, o pagrindinis skirtumas – kailis. Profesorius šunis suskirstė į atmainas ir rekomendavo veisti kaip atskiras veisles. Malinua buvo pirmieji iš belgų aviganių, kurie įgavo savo tipui ir veislei būdingų bruožų. Taip pat jie pirmieji išpopuliarėjo.
Kaip ir daugeliui kitų veislių šunų, visų atmainų belgų aviganiams gali išsivystyti paveldimų regos sutrikimų ar klubo displazija (tai būklė, dėl kurios gali kilti judrumo problemų). Todėl prieš veisiant svarbu patikrinti šunų akių regą ir įvertinti klubų būklę.
Malinua reikia dvi ar daugiau valandų per dieną mankštintis, taip pat būtina stimuliuoti protą. Jie pasiduoda dresūrai ir gerai pasirodo vikrumo, klusnumo ir kitokio šunų sporto rungtyse. Tai labai aktyvūs šunys, ir nederėtų jų laikyti kaip augintinių, jei jie bus paliekami visai dienai vieni.
Stambių šunų veislių šunys pasižymi dideliu apetitu, jiems reikalingas kitoks maisto medžiagų, įskaitant mineralus ir vitaminus, balansas, palyginti su mažesnių šunų veislių šunimis.
Malinua yra trumpaplaukiai šunys su vilnoniu poplaukiu. Jų kailis storesnis uodegoje ir aplink kaklą; pasturgalyje plaukai ilgesni, o uodega pūkuota. Malinua kailiui daug priežiūros nereikia, užtenka kartą per savaitę iššukuoti.
Malinua yra vienas iš keturių belgų aviganių tipų (kiti – lakenua, terviurenas ir griunendalis), pavadintų pagal Belgijos vietoves, iš kurių yra kilę.
Nors sunkiai dirbantys aviganiai Belgijoje žinomi nuo viduramžių, XIX a. paskutiniame dešimtmetyje Belgijos veterinarijos mokyklos profesorius užregistravo keturių tipų veislės standartus. Jis pastebėjo, kad labiausiai skiriasi kailio tipas, todėl suskirstė veislę į keturis tipus ir patarė juos veisti kaip atskiras veisles.
Malinua buvo pirmieji, įgiję standartinį tipą ir pagal jį veisiami. Šiandien jie populiariausi iš minėtų keturių veislių. Tai buvo pirmoji belgų veislė, kurios atstovai buvo naudojami kaip policijos ar pasienio patrulių šunys, šis darbas jiems puikiai sekėsi ir vis dar sekasi.
Idealus malinua šeimininkas turi daug patirties dresuojant greitai mąstančius, smarkiai kandančius šunis, mėgsta ilgus pasivaikščiojimus, dievina pozityvų mokymą ir pats yra sportiškas. Jis turėtų būti aktyviai įsitraukęs į šunų sportą ar dresūrą, gali būti profesionalus kinologas. Tai turi būti ramus, protingas ir patikimas žmogus. Šis šuo skirtas labai motyvuotam šeimininkui, kuris supranta darbinių šunų elgseną ir poreikius, o dresūra yra jo gyvenimo būdas.
