Rotveilerių veislės šunys yra dideli, kresni, išsiskiria lygiu juodu kailiu ir rūdžių spalvos žymėmis aiškiais kontūrais. Jie labai dideli, todėl yra vieni iš stipriausių ir galingiausių šunų pasaulyje. Nors yra tokie stambūs, rotveileriai labai guvūs ir gali lengvai bėgioti bei šokinėti. Suaugusios patelės būna 58–64 cm ūgio ir sveria apie 38 kg, o suaugę patinai būna 63–69 cm ūgio ir sveria 50 kg.
Rotveilerių veislei gali būti būdingos tokios sveikatos problemos:
– Klubo displazija
– Alkūnės displazija
– Skrandžio išsiplėtimas
– Disekuojantis osteochondritas
– Kryžminių raiščių liga, kuria sergant pažeidžiami kelio sąnario raiščiai, todėl gali atsirasti skausmas ir šlubavimas.
– Jaunatvinis gerklų paralyžius ir polineuropatija – būklė, kai pažeidžiama nervų sistema. Liga pirmiausia paveikia gerklės nervus, o tai kliudo kvėpuoti.
– Subaortinė stenozė1: tai vienos iš kraujagyslių, vedančių iš širdies, susiaurėjimas.
– Židininė tinklainės displazija: paveldima akių liga, galinti smarkiai paveikti šuns regėjimą.
– Osteosarkoma: sunkios formos kaulų vėžys.
– Limfoma2: kai kurių imuninę sistemą sudarančių ląstelių vėžys.
– Šlapiuojantis dermatitas: odos plotai tampa skausmingi ir įsimeta infekcija.
– Leukoencefalomielopatija: nervų liga, paveikianti nugaros smegenis.
Rotveileriai yra besąlygiškai ištikimi savo prižiūrėtojams bei šeimynykščiams ir iš paskutinių gins juos ir jų turtą. Šią veislę mėgsta nesąžiningi veisėjai, todėl svarbu rasti geros kilmės gerai įpratintą bendrauti šuniuką, nes jų charakteriai gali skirtis. Nepaprastai svarbu pratinti bendrauti ir mokyti šiuos šunis nuo mažų dienų! Šios veislės šunys netinka nepatyrusiems šeimininkams.
Gali būti, kad romėnų legionams žygiuojant per Alpes šios veislės protėviai ganė ir saugojo jų gyvulius. Viduramžių Rotveilyje, Vokietijoje, šie šunys jau buvo sukryžminti su vietos aviganiais ir buvo sukurta Rottweiler Metzgerhund, arba Rotveilo mėsininkų šunų veislė. Mėsininkai šiuos šunis augino iš miesto į miestą pėsčiomis keliaujantiems gyvuliams varyti ir saugoti. XIX a. Vokietijoje galvijų varymas buvo uždraustas, ir rotveilerių veislės populiarumas smuko, bet jie vėl buvo pradėti auginti 1914 m. ir kare įrodė savo fizinius ir protinius gebėjimus.
Kaip ir daugelį kitų didelių šunų veislių šunų, rotveilerius gali varginti tam tikra pilvo liga (skrandžio išsiplėtimas ir užsisukimas) ir klubo displazija (liga, dėl kurios atsiranda judėjimo problemų). Todėl svarbu prieš veisiant įvertinti šunų klubų būklę.
Rotveileriams reikia mankštintis, ir kuo daugiau! Antraip gali kilti įvairiausių elgesio problemų. Jie mėgsta bėgioti miške ir laukuose kaimo vietovėse, bet nenori toli nuklysti nuo šeimininko. Suaugusiems šunims reikia mankštintis daugiau nei dvi valandas per dieną.
Stambių šunų veislių šunys pasižymi dideliu apetitu, jiems reikalingas kitoks maisto medžiagų, įskaitant mineralus ir vitaminus, balansas, palyginti su mažesnių šunų veislių šunimis. Rotveileriai taip pat linkę į skrandžio išsipūtimą ir kitas skrandžio problemas. Šio sutrikimo riziką galima sumažinti šeriant mažesnėmis porcijoms, bet dažniau.
Tai viena lengviausiai prižiūrimų šunų veislių – rotveilerį pakanka kartkartėmis gerai iššukuoti gumine pirštine ir dažniau pašukuoti šėrimosi laikotarpiu.
Šios veislės protėviai buvo į mastifus panašūs senovės romėnų ganymo šunys, kurie lydėjo per Europą keliaujančias kariuomenes. Kai kurie iš šių šunų liko kariuomenei pasitraukus ir Vokietijoje jie buvo sukryžminti su vietiniais aviganiais – taip buvo išvesta rotveilerių veislė. Iš pradžių rotveileriai buvo žinomi kaip rotveileriai metzerhundai – šis pavadinimas reiškia mėsininko šunį iš Rotveilio (pietvakarių Vokietijos turgaus miestelio).
Šios veislės šunys dažniausiai padėdavo varyti galvijus į skerdyklą, bet taip pat būdavo gyvulių ir turto sargai. Jie taip pat saugodavo savo šeimininką, kuris, pardavęs prekes, tapdavo vagių ir plėšikų taikiniu. Rotveileris pasirūpindavo, kad šeimininkas nenukentėtų!
Prasidėjus pramonės revoliucijai, kai gyvuliai buvo vežami traukiniais, veislė ėmė nykti ir tik prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ji vėl rado savo vietą, šį kartą Vokietijos kariuomenėje, kur rotveileriai puikiai atliko sargybinių šunų vaidmenį. 1930 m. jie pirmą kartą buvo įvežti į Didžiąją Britaniją, o 1966 m. juos pripažino kinologų klubas.
Idealūs rotveilerių šeimininkai supranta, kad galingos išvaizdos rotveileris yra švelnus jautruolis, kuriam reikia kantrybės, rūpestingo elgesio ir dresūros. Rotveilerių dažnai nesupranta tie, kurie nori su jais elgtis storžieviškai ir šiurkščiai, o tai niekada nesibaigia gerai. Jei mėgstate intensyvius pasivaikščiojimus, daug treniruočių ir žaidimų, taip pat manote, kad 45 kg sveriantis šuo yra idealaus dydžio laikyti skreite, rotveileris bus gabus, mylimas, meilus ir linksmas draugas. Geriausiai tinka šeimininkams, kurie didžiąją laiko dalį būna namuose ir yra bevaikiai arba turi vyresnių supratingų vaikų.
