Kviečiaspalviai yra vidutinio dydžio šunys, turintys išskirtinį švelnų kaip šilkas, šiek tiek banguotą natūraliai ir neįmantriai atrodantį kailį. Šių šunų kailis labai ypatingas, apibūdinamas kaip šiltos sunokusių kviečių spalvos. Suaugusių kviečiaspalvių patinų ūgis yra 46–49 cm, jie sveria apie 16–20,5 kg. Suaugusios patelės paprastai būna šiek tiek mažesnės.
Galimi airių kviečiaspalvių švelniaplaukių terjerų sveikatos sutrikimai:
– Klubo displazija
– Nefropatija su baltymų netekimu1: tai liga, kuria sergant tinkamai neveikia inkstai ir su šlapimu prarandami baltymai.
– Enteropatija su baltymų netekimu1: tai liga, kuria sergant žarnyne prarandami baltymai; šiai veislei tai paprastai siejama su uždegimine dubens liga.
– Adisono liga²: būklė, kai šuns organizmas negali pagaminti normalaus kiekio natūralaus steroido (vadinamo kortizoliu).
– Degeneracinė mielopatija3: liga, kuri sukelia progresuojantį šuns užpakalinių galūnių paralyžių.
– Inkstų displazija: būklė, kai inkstas tinkamai neišsivysto, todėl negali tinkamai veikti.
Šie šunys išsiskiria savo charakteriu ir mėgsta linksmybes. Jei galės dalyvauti visuose jūsų reikaluose, bus patikimi kompanionai. Kartais ima neklausyti ir neleidžia šeimininkui ramiai pasėdėti, bet yra kuo mieliausi ir nuotaikingiausi šunys. Jie greitai mokosi, bet, kaip dauguma terjerų, būna užsispyrę.
Daugiau kaip du šimtus metų airių ūkininkai augino šiuos švelniaplaukius terjerus ir plėtojo jų veislę kovodami su kenkėjais – šie šunys geri žiurkgaudžiai ir puikūs ūkio šunys. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje šią veislę pirmą kartą pripažino Airijos kinologų klubas, o penktajame dešimtmetyje – Jungtinės Karalystės kinologų klubas. Šie šunys yra seniausi vietiniai Airijos terjerai ir yra puikus įrodymas, kad Airijoje auginami ne tik puikūs lenktyniniai žirgai.
Airių kviečiaspalviai švelniaplaukiai terjerai yra sveiki šunys, tačiau juos gali varginti įvairios paveldimos ligos. Pagrindinės yra tam tikra paveldima inkstų liga ir skrandžio ir žarnų liga. Taip pat jie linkę į alergines odos ligas.
Airių kviečiaspalviai švelniakailiai terjerai yra aktyvūs šunys, turintys pakankamai mankštintis, antraip namuose jie darysis ne itin klusnūs. Suaugusiems kviečiaspalviams reikia mankštintis ne mažiau kaip valandą, bet geriau ilgiau, jei tik galite juos išvesti.
Jūsų šuns mityba turi būti tinkamai subalansuota ir turi apimti visas pagrindines maisto medžiagų grupes. Taip pat nuolat turi būti padėta šviežio vandens. Labai svarbu atlikti reguliarų įvertinimą siekiant užtikrinti, kad šuo būtų idealios formos. Nepamirškite jo šerti bent dukart per dieną, remdamiesi konkretaus jam skirto ėdalo šėrimo rekomendacijomis.
Nesišeriantį šilkišką ir šiek tiek banguotą kailį reikia kelis kartus per savaitę šukuoti, kad jis būtų švarus, žvilgėtų ir nesiveltų. Dažniau šukuoti reikia 7–24 mėnesių amžiaus šunis, kai formuojasi suaugusio šuns kailis.
Airių kviečiaspalvis švelniaplaukis terjeras gyvuoja jau daugiau kaip 200 metų, jo šaknys yra susijusios su darbu ūkyje, kenkėjų naikinimu, šiokių tokių sportinių pramogų teikimu šeimininkams ir sargavimu. Kai kurie iš jų netgi galėjo užsiimti galvijų varymu ir avių ganymu. Dėl to šeimininkai nelabai rūpinosi veisimu pagal standartą, o veikiau veisė pagal paskirtį, todėl veislės atstovai buvo labai įvairios išvaizdos, ir Airijos kinologų klubas ją pripažino tik 1937 m. Jungtinės Karalystės kinologų klubas veislę pagaliau pripažino 1975 m., tačiau airių kviečiaspalvis švelniaplaukis terjeras niekada nebuvo vienas iš populiariausių terjerų.
Veislės entuziastai sako, kad tai yra pirminis airių terjeras, iš kurio buvo išvesti visi kiti (nors taip teigiama apie daugumą airių terjerų veislių!). Atsižvelgiant į šių šunų universalumą, dėl kurio jie yra tokie visapusiški, tai visiškai įmanoma.
Nesuklyskite – vienintelė šios veislės šuns švelnybė kailis, o po šia meškiuko išore slepiasi visas terjeras, todėl jam reikia patyrusio šeimininko, kuris supranta, kaip dresuoti siekiant geriausių rezultatų, ir moka suvaldyti šunį, kad būtų išvengta blogiausio. Jei mintis valdyti šunį, kuris nemėgsta visų šunų (ar žmonių), jūsų neatbaido ir šią veislę mėgstate dėl jos keistenybių, o ne nepaisant jų, ji jums gerai atsilygins. Idealūs šeimininkai – kaime gyvenantys žmonės, turintys saugų sodą, laiko ilgiems pasivaikščiojimams, laiko reikiamai kailio priežiūrai ir jaučiantys malonumą dresuodami temperamentingą ir protingą šunį.
