Sidabriškai pilkos spalvos glotnaus, trumpo kailio veimaraneriai yra viena nuostabiausių veislių. Jie aukščiausi paukštinių šunų grupėje, bet yra grakščiai greiti, atkaklūs ir ištvermingi. Jų yra du poveisliai: trumpaplaukiai ir ilgaplaukiai, pastarieji ne tokie įprasti. Dažniausiai pasitaikanti veimaranerių spalva yra sidabro pilka su rusvai pilkais ir rausvai pilkais atspalviais. Suaugusių patinų ūgis yra 61–69 cm, jie sveria apie 27 kg, o suaugusių patelių ūgis yra 56–64 cm ūgio, jos sveria apie 22,5 kg.
Galimi veimaranerių veislės šunų sveikatos sutrikimai:
– Klubo displazija
– Skrandžio išsiplėtimas
Veimaraneriai yra universalūs šunys ir labai mėgsta gyventi šeimoje. Jie draugiški ir energingi, bet budrūs, todėl yra puikūs sargai. Jų charakteris labai stiprus, todėl šie šunys netinka nepatyrusiems šeimininkams, tačiau, jei turite patirties ir galite išmokyti jį bendrauti, dresuoti ir mankštinti, jie būna puikūs draugai.
Į veimaranerius panašūs šunys vaizduojami XVII a. pradžios Van Dyke‘o paveiksluose. Manoma, kad šios veislės šunys kilo iš panašių į vokiečių trumpaplaukius pointerius šunų, taip pat iš pradžių įsimaišė sukryžmintų su bladhaundais ir viena ar daugiau įvairių Hanoverio pėdsekių veislių šunų kraujo. Veislė pavadinta pagal Veimaro didžiojo hercogo Karlo Augusto dvarą. Kadaise šie šunys buvo naudojami dideliems laukiniams žvėrims, vilkams, laukinėms katėms, elniams, lokiams ir kt. medžioti. XIX a. pabaigoje dideli laukiniai žvėrys Europoje išnyko, ir veimaraneriai tapo retenybe. Tačiau šie šunys buvo veisiami selektyviai ir tapo mažų laukinių gyvūnų bei paukščių medžiotojais.
Kaip ir daugelį kitų veislių šunų, veimaranerius gali varginti klubo displazija (liga, dėl kurios atsiranda judėjimo problemų), todėl svarbu prieš veisiant įvertinti šunų klubų būklę. Kaip ir daugelis didelių šunų veislių šunų, jie dažniau serga kai kuriomis kaulų ligomis, širdies ligomis ir tam tikromis skrandžio ligomis (skrandžio išsiplėtimu ir užsisukimu).
Kad namuose veimaraneriai būtų ramūs, jiems būtini reguliarūs ilgi pasivaikščiojimai. Jei pakankamai nesimankština, jie būna labai destruktyvūs ir nelaimingi. Labai mėgsta plaukioti ir traukti daiktus iš vandens – abu šie užsiėmimai jiems kaip proto mankšta. Suaugęs veimaraneris turi reguliariai mankštintis daugiau kaip dvi valandas per dieną.
Stambių šunų veislių šunys pasižymi dideliu apetitu, jiems reikalingas kitoks maisto medžiagų, įskaitant mineralus ir vitaminus, balansas, palyginti su mažesnių šunų veislių šunimis. Veimaraneriai linkę į skrandžio išsipūtimą ir kitas skrandžio problemas. Šio sutrikimo riziką galima sumažinti šeriant mažesnėmis porcijoms, bet dažniau.
Trumpaplaukių veimaranerių veislės šunų kailis yra vienas lengviausiai prižiūrimų, nereikia daug šukuoti, kad būtų švarus. Šuniui pabėgiojus net nešvariausiais laukais, purvas tarsi pats nukrinta, tereikia padailinti jo kailį! Retesnis yra poveislis ilgesniais plaukais, šių šunų kailis būna 2,5–5 cm ilgio ir plunksniškas, ir tokį kailį reikia prižiūrėti labiau. Šiuos šunis reikia reguliariai šukuoti šepečiu ir šukomis. Reikia nuolat tikrinti ausis, kad neprasidėtų infekcijos.
Veimaranerio, vadinamo pilkuoju vaiduokliu, ištakos siekia Veimaro didžiojo kunigaikščio Karlo Augusto dvarą maždaug 1810 m. Kunigaikštis siekė išvesti tobulą medžioklinį šunį, todėl kryžmino vokiečių pointerius, prancūzų skalikus ir bladhaundus, kad sukurtų šunį, kuris būtų tiek pat patenkintas medžiodamas meškas, kiek ir paukščius. Be to, jis norėjo, kad šuo būtų patrauklus ir taptų kilmingųjų statuso simboliu.
Veislė buvo akylai saugoma Vokietijoje, kol prieš pat Antrojo pasaulinio karo pradžią vienam veisėjui pavyko įsigyti patiną ir dvi pateles ir išvežti juos į JAV. 1943 m. AKC pripažino šią veislę, tačiau tik šešto dešimtmečio pradžioje ji pateko į Jungtinę Karalystę.
Idealūs veimaranerio šeimininkai turi turėti patirties su medžiokliniais šunimis, skirti daug laiko mokymams ir pasivaikščiojimams, taip pat prireiks humoro jausmo tomis akimirkomis, kai veimaraneris be jokios aiškios priežasties nuspręs iškrėsti kokią nors šunybę. Veimaraneriams būtų pravartu dirbti kokį nors darbą, nesvarbu, ar tai būtų tradicinis paukštšunio darbas, ar kas nors kita, jei tik šeimininkui ir šuniui ta užduotis patinka. Tinka kaime ar priemiestyje gyvenantiems šeimininkams, turintiems vyresnių vaikų, arba namams, kuriuose vaikų nėra.
