Afganų kurtai aristokratiškos ir didingos išvaizdos, jų išdidžią ir elegantišką laikyseną vainikuoja ilgas žvilgantis kailis. Tai stambi veislė: suaugusių šunų ūgis yra nuo 68 iki 74 cm, kalės šiek tiek mažesnės – nuo 63 iki 69 cm. Žavingas kailis būna įvairiausių spalvų – nuo juodos iki sidabro, tarpiniai variantai yra bet kokių spalvų ir raštų deriniai! Vidutiniškai šie šunys sveria apie 25 kg, svoris, atsižvelgiant į lytį ir sudėjimą, gali svyruoti nuo 20 iki 27 kg.
Afganų šunys paprastai pasižymi tvirtumu, tačiau galimi tokie sveikatos sutrikimai:
– Skrandžio išsiplėtimas
– Panosteitas
– Hipotirozė¹: nepakankamai aktyvi skydliaukė, gaminanti nepakankamai skydliaukės hormonų. Dėl to gali sumažėti energijos lygis, atsirasti antsvorio ir odos problemų.
– Nekrozinė mielopatija²: ja sergant pažeidžiamos nugaros smegenys ir gali ištikti paralyžius.
– Gerklų paralyžius3: tai būklė, kai pažeidžiamas balso stygų nervas ir dėl to gali atsirasti kvėpavimo sutrikimų.
Dažnai laikosi atokiai nuo nepažįstamų žmonių, todėl svarbi ankstyva šių didingų šunų socializacija ir šuniukų mokymas, ypač kvietimo komandų. Bendraudami su savo šeimos nariais ir pažįstamais žmonėmis šie šunys nė kiek nesantūrūs, bet nuostabiai ištikimi ir meilūs. Afganų kurtai sukurti lakstyti, todėl jiems daugiausia džiaugsmo teikia bėgimas visu greičiu gaudant kamuoliuką ar pastebėtą voverę, o vėjui kedenant kailį.
Viena iš seniausių veislių pasaulyje afganų kurtai Vakarų pasaulio dėmesį pirmą kartą patraukė XIX a. pabaigoje. Tiksli ankstyva jų istorija nežinoma, nors legenda byloja, kad afganų kurtus į savo arką pasiėmė Nojus! Afganistane yra įvairių veislės variantų: jie laikomi kaip sarginiai šunys ir bandų ganytojai, taip pat padeda medžioti kalnų elnius, antilopes, kiškius ir net tokius plėšrūnus kaip vilkai, šakalai bei snieginiai leopardai!
Afganų kurtai yra sveika ir tvirta veislė, susidurianti tik su keliomis veislei būdingomis problemomis.
Suaugę afganų kurtai turi daug mankštintis (geriausiu atveju apie dvi valandas per dieną ar daugiau). Jie mėgsta lakstyti laisvi, bet, atsižvelgdami į jų polinkį vaikytis ir medžioti, pirmiausia įsitikinkite, kad lakstantį be pavadėlio šunį tikrai galėsite prisikviesti, ir mankštinkitės tik saugiose vietose, toli nuo pavojų, pvz., eismo.
Stambių šunų veislių šunys pasižymi dideliu apetitu, jiems reikalingas kitoks maisto medžiagų, įskaitant mineralus ir vitaminus, balansas, palyginti su mažesnių šunų veislių šunimis. Afganų kurtai linkę į skrandžio išsipūtimą ir kitas skrandžio problemas. Šio sutrikimo riziką galima sumažinti šeriant mažesnėmis porcijoms, bet dažniau.
Žavingas ilgas ir šilkinis kailis reikalauja nemažai priežiūros: norint palaikyti puikią jo būklę reikia įdėti nemažai pastangų – kad nesusiveltų, rekomenduojama kasdien šukuoti, taip pat patariama reguliariai maudyti, kad kailis būtų švarus. Kruopštus šukavimas ypač svarbus, kai šuniuko kailis keičiasi į suaugusio šuns kailį – reikia stengtis, kad naujasis kailis nesusiveltų su senuoju ir šuo dėl to nepatirtų diskomforto.
Turbūt žaviausi iš visų kurtų, afganai greičiausiai yra saliukių palikuonys, atvežti į Afganistaną iš Persijos. Kadangi Afganistano klimatas gali būti atšiaurus, ypač kalnuose, šunys užsiaugino ilgesnį kailį, kad apsisaugotų, nes jų darbas buvo persekioti įvairaus dydžio grobį, įskaitant kiškius, gazeles, vilkus ir net snieginius leopardus.
Afganistano klajokliai labai vertino šiuos šunis ir kasmet susirinkdavo į šventę jų pagerbti, puošdavo šunis tradiciniais karoliais ir gėlėmis.
Pirmieji afganai Jungtinėje Karalystėje pasirodė 1920 m. ir dėl žavingos išvaizdos greitai tapo itin populiarūs.
