Amerikiečių kokerspanieliai nuo savo giminaičių anglų kokerspanielių skiriasi išskirtiniais bruožais, apvalesne kaukole ir žavingu tankesniu kailiu. Visiškai suaugę šie šunys sveria apie 11 kg, patinai būna 37–39 cm ūgio, o patelės – nuo 34 iki 37 cm. Kailis gali būti įvairių spalvų ir jų derinių su būdingomis žymėmis. Visą informaciją rasite veislės standarto aprašyme.
Amerikiečių kokerspanieliams galimos tokios problemos:
– Klubo displazija
– Ausų infekcijos
– Glaukoma: skausminga liga, kuria sergant padidėja akių spaudimas.
– Paveldima katarakta: ja sergant sudrumstėja akies lęšiukas, dėl to gyvūnas gali apakti.
– Progresuojančioji tinklainės atrofija: paveldima aklumą galinti sukelti liga, kuria sergant dalis akies degeneruoja ir sunyksta.
– Kryžminių raiščių liga1, kuria sergant pažeidžiami kelio sąnario raiščiai, todėl gali atsirasti skausmas ir šlubavimas.
Šiai veislei apibūdinti dažnai vartojamas žodis „linksmas“. Šie šunys turi būti santūrūs, pasitikintys savimi ir linksmi. Rekomenduojama ankstyva ir nuosekli socializacija, kad šuo neužaugtų drovus. Šie protingi šunys gali būti ne tokie dideli kaip dauguma paukštšunių, bet jie mėgsta užsiimti veikla ir žaisti žaidimus, leisdami laiką su šeima. Paprastai jie nemėgsta pernelyg ilgai būti palikti vieni.
Sakoma, kad pirmasis kokerspanielis į Ameriką aplaukė 1620 m. laivu „Mayflower“ kartu su piligrimais. Vėlesniais amžiais atvykę naujakuriai atsigabeno jų dar daugiau, kad šie šunys padėtų tyrinėti laukinę šalį ir naudotis jos turtais. Amerikiečių kokerspanieliai buvo išveisti iš anglų kokerspanielių XIX a. putpelėms ir slankoms atnešti per medžioklę. Jie tebėra išlaikę šiek tiek medžioklės instinktų, bet dauguma jų dabar dalyvauja šunų parodose arba laikomi kaip kompanionai.
Dėl didelių plevėsuojančių ausų viena iš dažniausių amerikiečių kokerspanielių problemų yra pasikartojančios ausų infekcijos. Kaip ir daugelis kitų veislių šunų, kokerspanieliai gali susidurti su laikino kelio girnelės išnirimo problema, jiems gali išsivystyti paveldimų regos sutrikimų ar klubo displazija (tai būklė, dėl kurios gali kilti judrumo problemų). Todėl prieš veisiant svarbu patikrinti šunų akių regą ir įvertinti klubų būklę.
Idealiu atveju amerikiečių kokerspanieliams reikia mankštintis apie dvi valandas per dieną, kad jie galėtų treniruoti savo kūną ir protą. Jie mėgsta žaisti žaidimus, kai reikia ką nors surasti ir atnešti, taip pat plaukioti ramiame vandenyje. Po pasivaikščiojimo patikrinkite šuns kailį ir ausis, pašalinkite žolių sėklas, šakeles ar kitus nešvarumus, kurių galėjo prisirinkti.
Mažų šunų medžiagų apykaita greita, taigi jie greitai degina energiją, nors dėl mažo skrandžio turi ėsti po nedaug ir dažnai. Mažų šunų veislių šunims skirtas ėdalas specialiai sukurtas parenkant tinkamą pagrindinių maisto medžiagų kiekį, o kroketai yra mažesni, kad tilptų mažuose nasruose. Be to, taip lengviau kramtyti, pagerėja virškinimas.
Amerikiečių kokerspanielių kailis žavingas, bet reikalauja daug priežiūros. Ties galva kailis trumpas ir plonas, ant kūno – vidutinio ilgio, o ausys, krūtinė, pilvas ir kojos apžėlę ilgesniu plunksnišku kailiu. Kailis turėtų būti šilkiškas, lygus arba šiek tiek banguotas. Šunį reikia kasdien šukuoti ir reguliariai apkirpti. Kasdien tikrinkite ausis, akis, snukį ir kojas.
Sakoma, kad pirmasis anglų kokerspanielis į Ameriką atplaukė 1620 m. laivu „Mayflower“ kartu su piligrimais. Vis dėlto šį teiginį savo protėviams, tiek šunų, tiek kitiems, bandė pritaikyti daugelis, tačiau bet kuriuo atveju kelionė laivu „Mayflower“ įvyko prieš 250 metų iki Jungtinės Karalystės kinologų klubo įkūrimo, kai spanielių tipai dar nebuvo suskirstyti į aiškiai apibrėžtas veisles.
Galima įtarti, kad pirmieji Britanijos kolonistai į Ameriką pasiėmė naudingų darbinių ir medžioklinių veislių atstovų, o įrašai rodo, kad laive „Mayflower“ tarp keleivių buvo įrašytas spanielių tipo šuo.
Kaip ir anglų kokerspanielis, amerikiečių kokerspanielis buvo išvestas slankų ir kitų medžiojamųjų paukščių medžioklei, jo darbas buvo pakelti paukštį į orą ir atnešti. Dabar dauguma jų dalyvauja šunų parodose arba laikomi kaip kompanionai, tačiau jie tebėra išlaikę šiek tiek medžioklės instinktų.
Reikia turėti humoro jausmą, daug kantrybės ir šiek tiek vidinės ramybės, nes tai judrumu, bet ir jautrumu pasižyminti veislė, kuriai reikia ramios, tvirtos įtakos! Šeimininkams turėtų mėgti šukuoti šunį ir nesibodėti iš šio žavingo augintinio kailio be perstojo rankioti įsivėlusius šapelius. Norint užtikrinti, kad šios veislės šunų prigimtinės darbinės savybės nekeltų problemų, būtina domėtis dresūra.
