Anglų kokerspanieliai yra vidutinio dydžio, proporcingi šunys. Jų kailis lygus ir šilkiškas, ant priekinių kojų plunksniškas. Kokerspanieliai būna daugybės spalvų ir jų derinių, įskaitant vientisas juodą, rusvą, oranžinę ir rudą spalvas, derinius iš juodos su balta, rausvai rudos su balta, rausvos ir baltos, margus su mėlyna, margus su oranžine, margus su juoda, taip pat gali būti įvairiaspalviai ir trispalviai. Suaugę patinai yra apie 39–41 cm ūgio, patelės užauga iki 38–39 cm. Jie sveria apie 13–14,5 kg.
Galimi anglų kokerspanielių sveikatos sutrikimai:
– Ausų infekcijos
– Glaukoma
– Progresuojančioji tinklainės atrofija
– Tinklainės pigmentinio epitelio distrofija, kai akyje susidaro nuosėdų, galinčių pažeisti akį ir sukelti aklumą esant prietemai.
– Šeimai būdinga nefropatija: tai sunki liga, kai tinkamai neveikia inkstai.
– Galūnių žalojimo sindromas, kai šunys pradeda žaloti savo letenas, nes nejunta skausmo šioje kūno dalyje.
– Atopija: oda reaguoja į aplinkoje esančius alergenus, tampa skausminga ir niežtinti.
Šie judrūs ir draugiški šunys trokšta žmonių draugijos ir už viską labiausiai nori įtikti savo šeimininkui. Tai idealūs augintiniai turint vaikų, be to, gerai „sutaria“ su kitais naminiais gyvūnais. Kokerspanieliai yra labai patenkinti šunys, nuolat vizgina uodega ir visiems neša „dovanas“. Juos lengva dresuoti, nes jie nori mokytis ir įsiteikti.
Anglų kokerspanieliai yra vienas seniausių sausumos spanielių tipų. Jų kilmė atsekama iki XIV a. Ispanijoje. Iki XVII a. visų tipų spanieliai į kategorijas buvo skirstomi drauge; didesnieji buvo naudojami laimikiui išbaidyti, o mažesnieji – slankoms į orą pakelti. Pagal tai jie buvo ir pavadinti – springerspanieliais ir kokerspanieliais. 1892 m. Didžiosios Britanijos šunininkystės klubas šias dvi veisles išskyrė. Kitoje Atlanto pusėje amerikiečiai iš tų pačių veislės protėvių išvedė kiek kitokius kokerspanielius, kurie dabar žinomi kaip amerikiečių kokerspanieliai.
Dėl didelių plevėsuojančių ausų viena iš dažniausių kokerspanielių problemų yra pasikartojančios ausų infekcijos. Kaip ir daugeliui kitų veislių šunų, jiems gali išsivystyti įvairių paveldimų regos sutrikimų ar klubo displazija (tai būklė, dėl kurios gali kilti judrumo problemų). Todėl prieš veisiant svarbu patikrinti šunų akių regą ir įvertinti klubų būklę.
Šie šunys lengvai prisitaiko prie šeimos galimybių, bet nereikia pamiršti, kad jie yra medžiokliniai, todėl jiems reikia pakankamai mankštintis – bent valandą per dieną, nors pageidautina daugiau. Jie mėgsta plaukioti, todėl būkite atidūs netoli vandens, kad šuo būtų saugus. Paleiskite šunį nuo pavadėlio, kad jis galėtų pažaisti ir išlieti susikaupusią energiją.
Jūsų šuns mityba turi būti tinkamai subalansuota ir turi apimti visas pagrindines maisto medžiagų grupes. Taip pat nuolat turi būti padėta šviežio vandens. Taip pat labai svarbu atlikti reguliarų įvertinimą siekiant užtikrinti, kad šuo būtų idealios formos. Nepamirškite jo šerti bent dukart per dieną, remdamiesi konkretaus jam skirto ėdalo šėrimo rekomendacijomis.
Kelis kartus per savaitę reikia šukuoti kailį ir būtina reguliariai tikrinti ausis, kad jos būtų švarios ir sveikos. 3 ar 4 kartus per metus kailį reikėtų nupešti, tai turėtų daryti profesionalus kirpėjas. Jei galite, išmokite tai daryti patys.
Anglų kokerspanieliai yra populiariausia spanielių veislė, tai vienas iš seniausių sausumos spanielių tipų. Iki XIX a. pradžios kokerspanieliai ir springerspanieliai buvo priskiriami vienai kategorijai ir vadinami tiesiog sausumos spanieliais, bet atlikdavo skirtingus darbus, tinkamus pagal jų dydį: didesnieji buvo naudojami laimikiui išbaidyti, o mažesnieji – slankoms į orą pakelti. Dėl įvairių veisėjų selekcinio veisimo skirtumai tapo dar ryškesni, ir 1893 m. šie šunys galiausiai buvo pripažinti kaip dviejų atskirų veislių atstovai – taip jie gavo šiandien žinomus springerspanielių ir kokerspanielių pavadinimus.
Kokerspanieliai buvo pranašesni tuo, kad, būdami mažesni ir greitesni, jie galėjo lengvai įlįsti į gyvatvores ir tankius krūmynus, todėl galėjo išvaryti medžiojamuosius gyvūnus, kurių didesni spanieliai negalėjo pasiekti.
Kokerspanielių veislės šunų šeimininkai turi būti sportiški ir aktyvūs, kad neatsiliktų nuo savo šuns, tačiau ramūs ir patikimi, kad galėtų suvaldyti jo judrų ir energingą charakterį. Būkite pasirengę daug vaikščioti, daug mokyti ir linksmintis. Kokerspanielių kailį reikia reguliariai prižiūrėti, todėl geriausia tuo pasirūpinti namuose, o jei pageidaujate padailinti, kreipkitės į profesionalų kirpėją. Šiems šunims labiau tinka kaimo vietovė.
