Visiškai suaugę šie įspūdingi stambūs ir raumeningi šunys sveria apie 30–38,5 kg. Suaugę šunys yra maždaug 65–70 cm ūgio, patelės – apie 68 cm. Trumpas kailis yra juodas su specifinėmis rusvomis žymėmis arba trispalvis (pilkas ir juodas su rusvomis žymėmis).
Galimi boseronų veislės šunų sveikatos sutrikimai:
– Klubo displazija
– Skrandžio išsiplėtimas
– Disekuojantis osteochondritas
Boseronai yra įžūlūs ir drąsūs, jie greitai mokosi. Tai „žmonių šuo“, reikalingas žmogaus draugijos, todėl nemėgsta per ilgai būti paliktas vienas. Šie šunys žinomi dėl savo pakantumo ir švelnumo. Vis dėlto tai užsispyrę šunys – atsižvelgiant į tai ir į poreikį mankštintis bei būti dresuojamiems, jie nėra tinkami pirmą šunį įsigyjantiems šeimininkams. Norint juos suvaldyti, reikia turėti daugiau patirties. Iš prigimties jie įtariai žiūri į nepažįstamus, todėl labai svarbi ankstyva socializacija.
Greičiausiai XVI a. pabaigoje kilę iš vakarų Prancūzijos Beauce regiono, šios veislės šunys dėl savo kailio spalvų derinio dar vadinami „raudonosiomis kojinėmis“ (pranc. „Bas Rouge“). Boseronai, naudojami gyvuliams ganyti ir saugoti, yra stambiausi prancūzų aviganiai, turintys artimų ryšių su ilgesnio plauko briarais. Boseronai per pasaulinius karus buvo sarginiai šunys, nešdavę pranešimus per apkasus, jie ir šiandien tarnauja kariuomenėje ir policijoje.
Boseronai yra labai sveika veislė, bet rekomenduojama įvertinti veisiamų šunų klubų būklę ir regą, kad vėliau neišsivystytų tokių problemų.
Būdami iš esmės darbiniai šunys, boseronai yra labai energingi – ir fiziškai, ir protiškai, – todėl jiems reikia mažiausiai po dvi valandas per dieną mankštintis. Šie šunys pasiekia gerų rezultatų dalyvaudami šunų sporte, pavyzdžiui, darbinių savybių bandymuose ir „flyball“ rungtyse, jie labai džiaugiasi galėdami leisti laiką užsiimdami dresūra ir mankšta su savo šeimininkais.
Stambių šunų veislių šunys pasižymi dideliu apetitu, jiems reikalingas kitoks maisto medžiagų, įskaitant mineralus ir vitaminus, balansas, palyginti su mažesnių šunų veislių šunimis.
Trumpas, storas kailis yra maždaug 3–4 cm ilgio, gana šiurkštus ir prigludęs prie kūno. Kailis trumpesnis ant galvos ir šiek tiek ilgesnis šlaunų užpakalinėje pusėje bei po uodega – neprižiūrimas šiose vietose gali susivelti. Kailį šukuokite du ar tris kartus per savaitę. Kaip ir kai kurios kelios kitos prancūzų aviganių veislės, boseronai ant užpakalinių kojų turi po dvigubą piršto pavidalo rudimentinę ataugą, kurią reikia reguliariai tikrinti, kaip ir kitus nagus.
Kilę iš Prancūzijos Boso regiono, boseronai tapo populiaria gyvulių ganymo ir sargybinių šunų veisle didžiojoje šalies šiaurės dalyje. Boseronai yra stambiausi prancūzų aviganiai, manoma, kad jie artimai susiję su ilgesnio plauko briarais ir yra vieni iš dobermanų pinčerių protėvių. Dėl sodriai raudonų kailio žymių dar vadinami „Bas Rouge“ (raudonomis kojinėmis), boseronai per pasaulinius karus buvo naudojami įvairiems darbams, įskaitant sargybą, pranešimų ir atsargų nešimą bei minų aptikimą.
Ši veislė taip artimai susijusi su briarais, kad tik 1893 m. veterinarijos gydytojas Paulas Megninas atskyrė ilgaplaukius briarus (Berger de Brie) ir trumpaplaukius boseronus (Berger de Beauce), o 1922 m. buvo įkurtas Club des Amis du Beauceron. Jungtinės Karalystės veislės klubas buvo įkurtas tik 2009 m. ir tik 2014-ųjų liepą veislė buvo išbraukta iš importo registro ir Jungtinės Karalystės kinologų klubo oficialiai pripažinta kaip ganymo veislė.
Labai patyręs šunų sporto entuziastas, nebent turite ūkį ar nedidelę valdą ir gyvulių, kuriuos reikia varyti ir saugoti. Boseronai nėra nutolę nuo savo pirminių darbinių šaknų, jiems reikia dirbti ir didžiąją dienos dalį būti su šeimininku. Geriausiai tinka kaimo šeimininkai, turintys paauglių vaikų, arba bevaikės šeimos, turinčios laiko socializacijai ir dresūrai.
