Šie nedidelio/vidutinio ūgio ilgakojai terjerai lengvai atpažįstami. Jų siaura kaukolė, o kailis panašus į ėriukų, gali būti mėlynos, rausvai rudos ar smėlio spalvos, su įrudžiu arba be. Suaugusių patinų ir patelių ūgis yra 38–43 cm, o svoris siekia 8–10 kg.
Galimos Bedlingtono terjerų sveikatos problemos:
– Kepenų liga, vadinama vario kaupimosi liga, kai kepenyse susikaupia vario, kuris gali sukelti hepatitą.
– Totalinė tinklainės displazija: būklė, kai akies galinė dalis vystosi netinkamai ir dėl to šuo gali visiškai apakti.
– Ausų uždegimas ir infekcija.
– Gali sutrūkinėti letenų pagalvėlės ir gali kilti infekcija.
Bedlingtono terjerus reikia dresuoti, kad jie sutartų su katėmis ir kitais augintiniais. Jie praneša apie nelauktus atėjūnus, bet, šeimininkui šiuos įsileidus į namus, sutinka draugiškai. Bedlingtono terjerai yra geri sarginiai šunys, nes suerzinti yra gana drąsūs. Jie gana taikūs, jei pakankamai skatinami protiškai ir fiziškai.
Veislę XVIII a. Nortumberlando Rotberio regione išvedė kalnakasiai, iš pradžių kryžminę vietinius terjerus ir negiminingus vipetus. Jie nebuvo paplitę iki 1869 m., bet iki tol pagarsėjo kaip kenkėjų gaudytojai, brakonierių talkininkai ir kovotojai. Dar jie buvo vadinami Rotberio terjerais arba čigonų šunimis (dėl dalyvavimo brakonieriaujant). Kitoje veiklos srityje – šunų kovose – Bedlingtono terjerai galėdavo kovoti iki mirties.
Bedlingtono terjerams gali išsivystyti paveldima kepenų liga (vario kaupimasis kepenyse). Galima atlikti DNR testą, todėl visi veisiami šunys turėtų būti tikrinami. Kaip ir daugeliui kitų veislių šunų, jiems gali išsivystyti regos sutrikimų, todėl veisiamiems šunims rekomenduojama patikrinti ir akis.
Bedlingtono terjerams reikia mankštintis maždaug valandą per dieną. Jie gerai pasirodo varžybose, kai reikia bėgti, šokinėti ir atnešti daiktą. Šiuos šunis reikia protiškai stimuliuoti, kad neišsivystytų elgesio problemų.
Mažų šunų medžiagų apykaita greita, taigi jie greitai degina energiją, nors dėl mažo skrandžio turi ėsti po nedaug ir dažnai. Mažų šunų veislių šunims skirtas ėdalas specialiai sukurtas parenkant tinkamą pagrindinių maisto medžiagų kiekį, o kroketai yra mažesni, kad tilptų mažuose nasruose. Be to, taip lengviau kramtyti, pagerėja virškinimas.
Bedlingtono terjerų kailio priežiūra gali reikalauti nemažai pastangų. Kailį reikia maždaug penkias minutes per dieną šukuoti ir bent kartą per savaitę perbraukti šukomis. Maždaug kas du mėnesius šunų kailį reikia pakirpti. Tai gali atlikti profesionalus šunų kirpėjas, nes kirpimas nėra įprastas. Taip pat galima iš veisėjo išmokti šunį apkirpti pačiam. Ruošiant kailį parodai reikalaujama, kad kailis visose vietose būtų ne ilgesnis nei colis, todėl priežiūra gali užtrukti dar ilgiau.
Bedlingtono terjerų veislę XVIII a. Nortumberlando grafystės Rotberio regione išvedė darbininkai, iš pradžių kryžminę vietinius terjerus su negiminingais vipetais ir Dendžio Dinmonto terjerais. Švelni Bedlingtono terjero, tarsi vilko avies kailyje, išvaizda prieštaravo jų tvirtai darbinei prigimčiai, dėl kurios šie šunys pagarsėjo kaip kenkėjų gaudytojai, brakonierių talkininkai ir kovotojai.
Į parodų ringą jie pateko 1870 m. ir nuo tada jų išvaizda ir prigimtis keitėsi, kol jie tapo tokie, kokius pažįstame šiandien.
Pravers geras humoro jausmas, potraukis mieliems, prisiglausti mėgstantiems šunims ir tam tikra šunų, ypač terjerų, auginimo patirtis. Bedlingtonams, nepaisant pūkuotumo ir vipetą primenančios išvaizdos, būdingas terjerų charakteris, jiems reikia ramaus, protingo ir meilaus žmogaus, kuris atsvertų jų temperamentingą, bet labai jautrią prigimtį.
