Kampuotos formos, vidutinio dydžio, raumeningų portugalų vandens šunų kailis būna dvejopas: vienų šunų būna gan ilgas ir banguotas, kitų trumpesnis, šiurkštesniais plaukais stangriomis garbanomis. Parodinių šunų kailis pakerpamas (ant snukio, pasturgalio ir dalies uodegos). Kailis būna juodas, baltas, rudas, juodas ir baltas arba rudas ir baltas. Suaugę patinai būna 50–57 cm ūgio, sveria 19–25 kg, o patelės būna 43–52 cm ūgio ir sveria 16–22 kg.
Dresuotą retkarčiais galima palikti vieną
Portugalų vandens šunims gali būti būdingos tokios sveikatos problemos:
– Klubo displazija
– Progresuojančioji tinklainės atrofija: paveldima aklumą galinti sukelti liga, kuria sergant dalis akies degeneruoja ir sunyksta.
– Gangliozidozė: liga, dėl kurios gali būti pažeistos galvos ir nugaros smegenys.
– Jaunatvinė dilatacinė kardiomiopatija1: tai jauniems šunims išsivystanti būklė, kai širdies raumuo palaipsniui silpsta ir negali tinkamai susitraukinėti.
Ramaus charakterio ir aktyvūs portugalų vandens šunys yra drąsūs ir imlūs. Šis ištikimas ir budrus šuo yra geras namų sargas ir, nors gali būti užsispyręs, jei nėra tinkamai motyvuojamas, paprastai būna klusnus brangiems šeimynykščiams.
Panašus į portugalų vandens šunį juodakailis, gauruotas šuo pirmą kartą paminėtas maždaug XII a. Jie buvo auginami, kad padėtų žvejams ištraukti tinklus ir pagelbėtų dirbant visus kitus vandenyje atliekamus darbus, pavyzdžiui, į kitą valtį perkelti tinklą. Prireikus toks šuo saugodavo ir valtį. XX a. septintajame dešimtmetyje, kai pasikeitė žvejybos metodai ir šunų paslaugų nebereikėjo, šios veislės gyvūnų skaičius sumažėjo ir šie šunys tapo rečiausiais veisliniais šunimis, tačiau šia veisle imta domėtis ne kaip tradiciniais žvejybiniais, o kaip parodiniais šunimis ir šeimos draugais.
Kaip ir daugelį kitų veislių šunų, portugalų vandens šunis gali varginti paveldimos akių ligos ir klubo displazija (liga, dėl kurios atsiranda judėjimo problemų). Todėl prieš veisiant svarbu patikrinti šunų akių regą ir įvertinti klubų būklę. Taip pat reikėtų atlikti DNR tyrimus dėl retos, bet sunkios paveldimos širdies ligos, kuri pasitaiko šioje veislėje.
Portugalų vandens šunys turi kasdien bent po valandą, geriau daugiau, mankštintis. Nekeista, kad šie šunys yra „kaip žuvys vandenyje“ – jie ne tik mėgsta taškytis, bet ir smagiai panardyti! Būtinai vedžiokite jį su pavadėliu tose vietose, kuriose lipti į vandenį gali būti nesaugu (prie užšalusių ežerų ir kt.).
Jūsų šuns mityba turi būti tinkamai subalansuota ir turi apimti visas pagrindines maisto medžiagų grupes. Taip pat nuolat turi būti padėta šviežio vandens. Taip pat labai svarbu atlikti reguliarų įvertinimą siekiant užtikrinti, kad šuo būtų idealios formos. Nepamirškite jo šerti bent dukart per dieną, remdamiesi konkretaus jam skirto ėdalo šėrimo rekomendacijomis.
Kaip jau minėta, kailis būna dvejopas. Ir vieno, ir kito tipo kailį reikia reguliariai šukuoti, o jei norite, kad šuo visada būtų kaip iš parodos, – reguliariai apkirpti. Daugelio augintinių kailis apkerpamas visas, dailiu „šuniuko“ stiliaus kirpimu. Perkant šuniuką veisėjas išsamiai patars, kaip prižiūrėti šių šunų kailį; žinoma, galite naudotis ir profesionalaus kirpėjo paslaugomis, bet reikia atsižvelgti į tai, kad reguliariai turėsite papildomų išlaidų.
Senovinė portugalų vandens šunų veislė yra glaudžiai susijusi su kitais Europos vandens paukščių aportavimo šunimis, tačiau ji nėra priskiriama paukštšunių kategorijai, nes šunų įgūdžiai buvo naudojami visai kitais tikslais. Portugalų vandens šuo buvo ne aportuotojas, o žvejų draugas, dirbęs kartu su šeimininkais pietinėje Portugalijos pakrantėje. Šie šunys ganydavo žuvis, perkeldavo tinklus, gaudydavo pabėgusias žuvis ir netgi nešdavo pranešimus iš vienos valties į kitą. Turėdami gerą regėjimą, jie įspėdavo žvejus apie vandenyje esančius žuvų būrius, o naktimis esant rūkui jie netgi veikdavo kaip šuniška rūko sirena, lojimu įspėjanti kitus laivus apie savo buvimą.
Vis dėlto žvejybos technologijų pažanga ilgainiui lėmė, kad jie tapo nebereikalingi, ir 1960 m. šių šunų buvo likę tik 50. Laimei, buvo pradėta sėkminga kampanija veislei išsaugoti. 1984 m. Amerikos kinologų klubas šiuos šunis pripažino ir, nors jie vis dar nėra paplitę, jų ateitis atrodo užtikrinta.
Idealūs portugalų vandens šuns šeimininkai turi turėti patirties su vandenyje dirbančiais laimikį aportuojančiais šunimis, darbinių veislių šunimis arba paukštšuniais. Tai labai darbinga veislė, todėl turėsite būti pasirengę skirti daug laiko savo portugalų vandens šuniui treniruoti ir dresuoti. Reikia atkreipti dėmesį į kailio priežiūrą – net jei kailis nukirptas, jį reikia kruopščiai šukuoti kelis kartus per savaitę. Ilgaplaukių veislių šunų kailis įgeria daug vandens (o jie mėgsta vandenį!), prisirenka purvo ir šiukšlių, todėl po kiekvieno pasivaikščiojimo, ypač žiemą, reikia skirti laiko kailiui šukuoti. Tinka aktyvioms šeimoms, kuriose yra vyresnių vaikų, šeimoms, kurių nariai turi daug laiko ir nori užsiimti treniruotėmis bei dresūra.
