Vipetai yra liauni, raumeningi ir atletiški šunys. Juose dera stiprybė, jėga ir grakštumas bei dailumas – ši veislė išvesta dėl gebėjimo greitai bėgti, taip pat skirta darbui. Jų kailis švelnus ir trumpas, būna įvairių spalvų ir spalvų mišinių. Suaugę patinai užauga iki 47–51 cm ūgio, o patelės – 44–47 cm. Svoris – maždaug nuo 12,5 kg iki 13,5 kg.
Galimi vipetų veislės šunų sveikatos sutrikimai:
– Mitralinio vožtuvo liga, kai širdies vožtuvai pažeidžiami ir neveikia tinkamai.
Vipetai yra švelnūs ir kantrūs, jie pakantūs ir prieraišūs šunys. Nors lenktynėse konkuruoja, yra lengvai prisitaikantys ir tylūs šunys. Kartais būna labai įsitempę, todėl šeimininkai turi būti supratingi. Jie draugiški šeimynykščiams ir geruose namuose būna ištikimi draugai.
Vipetų veislė buvo išvesta XIX a. pabaigoje iš įvairių sportinių, vytis ir bėgioti skirtų šunų, taip pat greihaundų. Jie buvo auginami kaip bėgikai – dėl gebėjimo pasiekti iki 35 mylių per valandą greitį puikiai tiko šunų lenktynėms. Šią veislę pamėgo šiaurės rytų Anglijos kalnakasiai – azartiški šunų lenktynių mėgėjai, bet naudojo ir grobiui vytis, nes šie šunys geba sugauti triušius ir kiškius. Dėl gebėjimo aštriais dantimis mirtinai perkąsti žiurkes ir triušius jie buvo praminti grobuonimis („Snapdogs“). Nors šie šunys iki šiol naudojami darbui ir lenktynėms, svarbiausias jų darbas – palaikyti draugiją.
Vipetai yra gana sveikos veislės šunys, turi vos kelias plačiai žinomas su šia veisle siejamas sveikatos problemas.
Vipetai geba greitai bėgti trumpus nuotolius, bet, jei reikia, jiems pakanka jėgų ir ilgai mankštos dienai. Jie mielai eina pasivaikščioti arba pabėgioti su savo šeimininku ir, nors jiems reikia mankštintis kasdien, nėra ypač reiklūs. Suaugusiam šuniui reikia mankštintis maždaug valandą.
Mažų šunų medžiagų apykaita greita, taigi jie greitai degina energiją, nors dėl mažo skrandžio turi ėsti po nedaug ir dažnai. Mažų šunų veislių šunims skirtas ėdalas specialiai sukurtas parenkant tinkamą pagrindinių maisto medžiagų kiekį, o kroketai yra mažesni, kad tilptų mažuose nasruose. Be to, taip lengviau kramtyti, pagerėja virškinimas.
Rūpestingai pasirinkus minkštus šepečius vipetus reikia reguliariai, bet švelniai šukuoti, nes jų kailis ir oda yra labai ploni ir jautrūs. Galima naudoti tik švelnų šampūną be dirginančių sudedamųjų dalių, nes jos gali jautrią odą sudirginti.
Kažkada vipetai buvo apibūdinti kaip „vargšų greihaundai“ ir šis apibūdinimas buvo visai taiklus. Juos XIX a. išvedė šiaurės Anglijos kalnakasiai, kurie negalėjo sau leisti laikyti greihaundų, todėl susikūrė mažesnę ir pigesnę versiją. Šių veisimo darbų įrašai nebuvo saugomi, bet, atsižvelgiant į tai, kuo tikėsite, tai buvo arba progresyvus mažesnių greihaundų veisimas, arba levrečių kryžminimas su Mančesterio terjerais ir atgalinis kryžminimas su greihaundais.
Vis dėlto jie daugiausia buvo naudojami triušių žudymo varžybose, kai buvo paleidžiami triušiai ir laimėdavo pirmasis triušį papjovęs šuo. Tai leido kalnakasiams užsiimti azartiniais lošimais be didelių išlaidų. Kai žiaurus sportas buvo uždraustas, jie ėmė rengti „skudurines“ lenktynes, kai tiesia linija buvo tempiamas skuduras, o šunys lenktyniavo. Dėl šių dviejų sporto šakų atsirado kiti vipetų pavadinimai – „Snap Dog“ (liet. šuo čiupikas) ir „Lighting Rag Dog“ (liet. žaibiškas skudurų šuo).
Šiandien vipetai turi gerbėjų visame pasaulyje kaip švelnūs šunys kompanionai.
Idealūs vipetų šeimininkai turi turėti šiek tiek kurtų laikymo patirties ir būti atlaidūs mažam šuniui, kuris nori gyventi po antklode, mano, kad lietus pavojingas jo sveikatai, ir turi didesnę spintą nei dauguma žmonių. Nepamirškite, kad tai yra gabus ir efektyvus medžiotojas, – jums reikės laiko ir kantrybės, kad patikimai išmokytumėte šunį kvietimo komandų ir pasirūpintumėte, kad jūsų vipetas nekels pavojaus kitiems gyvūnams. Už tai jums bus atlyginta meile ir daugybe prisiglaudimų, ypač jei sėdėsite toje pačioje patogioje šiltoje vietoje, kurioje norėtų įsitaisyti ir jis!
