Labai aristokratiški Berno zenenhundai yra vieni iš patraukliausių Šveicarijos darbinių šunų. Jų kailis švelnus ir šilkiškas, su storu posluoksniu, visada tamsiai juodas, snukis ir tarpuakis – baltos spalvos, kaip ir krūtinė, letenos bei uodegos galiukas. Sodri kaštoninė arba rusva spalva atskiria juodą ir baltą spalvą ant kojų ir skruostų. Tai stiprūs ir tvirti šunys: suaugusios patelės yra 58–66 cm ūgio, o patinai užauga iki 64–70 cm. Abiejų lyčių šunys sveria nuo 40 iki 44 kg.
Galimi Berno zenenhundų veislės šunų sveikatos sutrikimai:
– Klubo displazija
– Alkūnės displazija
– Degeneracinė mielopatija, kuri sukelia progresuojantį šuns užpakalinių galūnių paralyžių.
– Šlapiuojantis dermatitas: odos plotai tampa skausmingi ir įsimeta infekcija.
– Kryžminių raiščių liga, kuria sergant pažeidžiami kelio sąnario raiščiai, todėl gali atsirasti skausmas ir šlubavimas.
– Histiocitinė sarkoma: vienas iš vėžio tipų.
Berno zenenhundai yra gero charakterio šunys, kurie mėgsta dalyvauti visoje šeimos veikloje ir yra puikūs kompanionai. Jie prieraišūs, kantrūs, ypač gerai elgiasi su vaikais, prireikus juos apsaugo. Jiems reikia būti su žmonėmis ir gauti dėmesio. Lojimu jie praneša apie atvykėlius, bet greitai vėl nurimsta. Jeigu jauni pripratinami prie kačių ir kitų augintinių, vėliau su jais visada sutaria. Kai kurie jų gali dominuoti tarp kitų šunų.
Šią veislę galima atsekti 2000 metų atgal, kai į Šveicariją (tada vadintą Helvecija) įsiveržė romėnai ir atsigabeno savo galvijų varovus ir sarginius šunis. Romėniški mastifų tipo šunys greičiausiai buvo sukryžminti su bandas saugančiais šunimis, kurie galėjo atlaikyti atšiaurų Alpių orą, taip pat sušvelnino šių šunų temperamentą. Berno zenenhundai tada buvo naudojami vežimams traukti iš kaimo į kaimą gabenant austines prekes ar pieno produktus.
Labiausiai susirūpinimą kelianti Berno zenenhundų sveikatos problema yra tam tikrų tipų ypač agresyvus vėžys, kuriuo jie labai linkę sirgti. Kaip ir daugeliui kitų didelių šunų veislių šunų, jiems taip pat gali išsivystyti klubo displazija (tai būklė, dėl kurios gali kilti judrumo problemų). Todėl svarbu prieš veisiant įvertinti šunų klubų būklę.
Kol šuniukai maži, mankštintis turėtų ribotai, kad tinkamai vystytųsi kaulai ir sąnariai. Sulaukę vienų metų gali būti paleidžiami nuo pavadėlio lakstyti laisvai. Suaugusiems Berno zenenhundams reikia mankštintis maždaug valandą per dieną.
Milžiniškų šunų veislių šunys pasižymi didžiuliu apetitu, dėl skirtingų sąnarių ir kremzlių poreikių jiems reikalingas kitoks mineralų ir vitaminų balansas. Berno zenenhundai taip pat linkę į skrandžio išsipūtimą ir kitas skrandžio problemas. Šią riziką mėginkite sumažinti duodami mažesnes ir dažnesnes ėdalo porcijas.
Rekomenduojama šukuoti kasdien, kad kailis nesusiveltų ir šuo mažiau šertųsi. Reguliariai reikia pakirpti plaukus tarpupirščiuose.
Berno zenenhundų veislę (arba Berno aviganius) galima atsekti 2 000 metų atgal, kai į Šveicariją (tada vadintą Helvecija) įsiveržę romėnai atsigabeno savo galvijų varovus ir sarginius šunis. Šie romėniški mastifų tipo šunys greičiausiai buvo sukryžminti su bandas saugančiais šunimis, kurie galėjo atlaikyti atšiaurų Alpių orą, taip pat sušvelnino šių šunų temperamentą. Berno zenenhundai tada dažnai buvo naudojami vežimams, gabentiems austas prekes ar pieno produktus, traukti iš kaimo į kaimą.
Šiam šuniui dėl dydžio reikia ypatingų namų! Jam visko reikia didesnio – namo, sodo, automobilio, įrangos, ėdalo kiekio ir veterinarijos sąskaitos... Taigi jam reikia šeimininko, kuris tai įvertintų ir galėtų sau tai leisti! Šiam švelniam milžinui pakanka gana ramaus kasdienio judėjimo, bet jis mėgsta visur dalyvauti, vaikštinėti po savo valdas ir būti su savo žmonėmis. Todėl jam patiktų gyventi namuose, kur nuolat kas nors būtų šalia ir nereikėtų likti vienam. Šių šunų gyvenimo trukmė dažnai būna tragiškai trumpa, todėl bet kuris šeimininkas turėtų būti pasiruošęs išgyventi širdgėlą.
