Išvesti medžioti naudojantis uosle ir rega, suomių špicai šimtmečius buvo medžiokliniai šunys ir vis dar tokie tebėra Suomijoje, kur seka kurtinius ir tetervinus. Praeityje šie šunys medžiodavo ir stambų grobį, įskaitant briedžius ir lokius.
Jų padėtis JK skalikų grupėje yra šiek tiek neįprasta, nes ši špicų veislė iš tikrųjų atlieka HPR (Hunt, Point, Retrieve – liet. medžioti, nurodyti, aportuoti) vaidmenį lauke. Jie seka medžiojamuosius gyvūnus pagal kvapą, tada, švelniai lodami ir vizgindami uodegą, nurodo taikinio vietą medyje ir taip medžiojamiesiems gyvūnams sukuria saugumo iliuziją bei įspėja medžiotoją. Kai medžiotojas priartėja, šuo loja garsiau ir laksto aplink medį. Paukštis, norėdamas stebėti šį įtartiną, tačiau hipnotizuojantį padarą, pasisuka, kad jį matytų, ir tada medžiotojas gali tyliai prisėlinti ir paukštį nušauti!
Dėl patobulėjusio transporto ir paspartėjusio žmonių bei jų šunų maišymosi suomių špicai buvo kryžminami su kitais panašiais tipais ir dėl to veislė beveik išnyko. XIX a. devintame dešimtmetyje du suomių miškininkai Hugo Sandbergas ir Hugo Roosas ėmėsi gelbėti šią veislę ir 1892 m. jiems pavyko pasiekti, kad Suomijos kinologų klubas pripažintų ją Suomenpystykorva pavadinimu. H. Roosas daug prisidėjo prie Suomijos špicų veisimo, dalyvavo parodose ir teisėjavimo veikloje iki pat XX a. trečio dešimtmečio, o šiandien šios veislės ateitis yra užtikrinta – kasmet Suomijoje užregistruojama beveik 2 000 šuniukų.