Dideli ir impozantiški ryzenšnauceriai yra budrūs ir galingo sudėjimo, jų forma primena kvadratą. Suaugę patinai yra 65–70 cm, o patelės 60–65 cm ūgio. Suaugę patinai sveria apie 45 kg. Šiurkštus kailis būna juodos ar pipirų ir druskos spalvos (šviesiai ir tamsiai pilkas).
Ryzenšnauceriai atrodo stiprūs ir impozantiški, bet paprastai yra gero būdo. Jie gali sugyventi su kitais šunimis ir šeimoje laikomomis katėmis, bet svarbi ankstyva socializacija, rūpestingas supažindinimas ir priežiūra. Jie dažnai geriau sutaria su priešingos lyties šunimi. Šie iš prigimties sargūs šunys yra budrūs ir prireikus lojimu garsiai atkreips jūsų dėmesį.
Ryzenšnauceriai kilo iš vidutinio dydžio šiurkščiaplaukių pinčerio tipo šunų, gyvenusių Bavarijoje XV a. ir laikytų žiurkėms gaudyti bei kitiems ūkio darbams. Iš šių šunų atsirado visų trijų dydžių šnauceriai. XIX a. kai kurie iš šių šunų buvo sukryžminti su didesniais bandų varymo šunimis ir galbūt vokiečių dogais – taip atsirado mums dabar žinomi ryzenšnauceriai. Šie šunys buvo naudojami bandai į turgų varyti, o vėliau tapo populiariais policijos ir apsauginiais šunimis.
Kaip ir daugeliui kitų veislių šunų, ryzenšnauceriams gali išsivystyti įvairių paveldimų regos sutrikimų ar klubo displazija (tai būklė, dėl kurios gali kilti judrumo problemų). Todėl prieš veisiant svarbu patikrinti šunų akių regą ir įvertinti klubų būklę. Taip pat gana dažnai pasitaiko epilepsija ir tam tikro tipo kojos pirštų vėžys.
Kad šis šuo būtų patenkintas, jam reikia daugiau nei po dvi valandas per dieną mankštintis. Ryzenšnauceriams patinka būti gamtoje, o dėl vandeniui atsparaus kailio jie nekreipia dėmesio nei į lietų, nei į šaltį. Vis dėlto po pasivaikščiojimo šunį apžiūrėkite ir iš kailio išrinkite visas prisirinkusias šiukšles.
Stambių šunų veislių šunys pasižymi dideliu apetitu, jiems reikalingas kitoks maisto medžiagų, įskaitant mineralus ir vitaminus, balansas, palyginti su mažesnių šunų veislių šunimis. Ryzenšnauceriai taip pat linkę į skrandžio išsipūtimą ir kitas skrandžio problemas. Šio sutrikimo riziką galima sumažinti šeriant mažesnėmis porcijoms, bet dažniau.
Kailį tikrinkite kasdien po pasivaikščiojimo, iššukuokite du ar tris kartus per savaitę. Kad pasišalintų negyvi plaukai, kailį kas tris mėnesius reikėtų nupešti rankomis, nors tie šeimininkai, kurie savo šunų parodose demonstruoti neketina, gali kailį ir pakirpti.
