Gauruoti, stiprūs ir kompaktiško sudėjimo flamandų buvjė pasižymi galinga, tvirta ir masyvia išvaizda. Jie apaugę tankiu šiurkščiu kailiu, kuris atrodo susivėlęs, taip pat šuo turi barzdą, ūsus ir gauruotus antakius. Buvjė gali būti įvairių spalvų – nuo gelsvai rudos iki juodos, taip pat rudmargiai. Suaugusios patelės yra 59–65 cm ūgio ir 27–35 kg svorio. Suaugę patinai yra 62–68 cm ūgio ir 35–40 kg svorio.
Flamandų buvjė yra gana atsparūs šunys, bet galimos tokios sveikatos problemos:
– Klubo displazija
– Alkūnės displazija
– Gerklų paralyžius¹: tai būklė, kai pažeidžiamas balso stygų nervas ir dėl to gali atsirasti kvėpavimo sutrikimų.
– Subaortinė stenozė²: tai vienos iš kraujagyslių, vedančių iš širdies, susiaurėjimas, galintis sukelti širdies nepakankamumą.²
– Glaukoma: skausminga liga, kuria sergant padidėja akių spaudimas.
Nors atrodo grėsmingi, buvjė pasižymi pastoviu temperamentu ir maloniu būdu, todėl puikiai tinka šeimai. Jie saugo savo šeimą ir namus, todėl atsargiai vertina nepažįstamus žmones, bet niekada nebūna agresyvūs. Namuose jie elgiasi tyliai, ramiai ir protingai, yra meilūs šeimos nariams; jei yra tinkamai socializuoti ir nuo jaunystės įpratinti, sutaria su kitais šunimis ir kitais augintiniais.
Tiksli šios veislės kilmė nežinoma, bet nuo XVII a. visi su galvijais dirbantys šunys buvo vadinami „bouviers“ (galvijų ganytojais), ir kiekviename vietovės regione buvo savo tipo atitinkamai vadinami šunys. Šie šunys buvo labai vertinami kaip varovai ir sargai. Per Pirmąjį pasaulinį karą buvjė šunys buvo beveik išnaikinti ir taip buvo prarasta nemažai retesnių tipų. Išliko tik flamandų buvjė ir Ardėnų buvjė. Flamandų buvjė kilmę savinasi ir Prancūzija, ir Belgija. Už veislės išlikimą per karo metus nuopelnus derėtų priskirti Belgijos kariuomenės veterinarui kapitonui Darby‘iui.
Buvjė yra gana atsparūs šunys, bet, kaip ir daugeliui kitų veislių šunų, jiems gali išsivystyti įvairių paveldimų regos sutrikimų arba klubo displazija (tai būklė, dėl kurios gali kilti judrumo problemų). Todėl prieš veisiant svarbu patikrinti šunų akių regą ir įvertinti klubų būklę. Šios veislės šunys ypač linkę į gerklų paralyžių, dėl kurio gali tapti sunku kvėpuoti, kvėpavimas būna triukšmingas.
Kol dar šunyčiai, buvjė pakanka pasimankštinti lakstant savo kieme. Suaugę jie gerai prisitaiko prie šeimos galimybių, bet kasdien turėtų mankštintis bent po valandą.
Stambių šunų veislių šunys pasižymi dideliu apetitu, jiems reikalingas kitoks maisto medžiagų, įskaitant mineralus ir vitaminus, balansas, palyginti su mažesnių šunų veislių šunimis. Buvjė linkę į skrandžio išsipūtimą ir kitas skrandžio problemas. Šio sutrikimo riziką galima sumažinti šeriant mažesnėmis porcijoms, bet dažniau.
Ši veislė pasižymi tankiu šiurkščiu išoriniu kailio sluoksniu, kurį reikėtų palaikyti apie 6 cm ilgio. Poplaukis yra prigludęs ir tankus. Buvjė reikia šukuoti mažiausiai tris kartus per savaitę, ypač reikia prižiūrėti barzdą ir ūsus, kad juose neliktų ėdalo likučių. Svarbu pasirūpinti, kad poplaukis nesusiveltų į kaltūnus ir šuo nepatirtų diskomforto. Išorinį kailio sluoksnį reikia bent dukart per metus, šėrimosi laikotarpiu, nupešti.
Flamandų buvjė, kaip ir daugelio kitų darbinių veislių šunų, istorija gana neaiški, nes jie buvo atrenkami ir veisiami ne dėl išvaizdos, o dėl darbinių savybių. Belgijoje ir Prancūzijoje buvo nemažai panašių darbinių veislių, įskaitant Ardėnų buvjė, Ruselarės buvjė ir flamandų buvjė, tačiau tai buvo veikiau tipai, o ne atpažįstamos veislės, turinčios kokį nors rašytinį veislės standartą. Manoma, kad flamandų buvjė veislė buvo išvesta iš barbetų, brabantų, šnaucerių, grifonų ir boseronų, nors tikėtina, kad buvo ir kitų veislių atstovų.
Pirmą kartą parodų ringe buvjė pasirodė tik 1910 m., ir šis bebaimis ūkio šuo, kurio darbas buvo ganyti bandas, traukti vežimėlius ar vežti pieną, tapo žinomas už Belgijos ir Prancūzijos kaimo vietovių ribų.
Per du pasaulinius karus buvjė, kaip ir daugelis Europos šunų veislių, patyrė sunkumų, ir tik 1973 m. kinologų klubas pripažino šią veislę ir jos atstovas pasirodė Jungtinės Karalystės parodų ringe.
Buvjė yra kaimo gyventojo šuo – idealūs šeimininkai turi būti patyrę, sportiški ir aktyvūs, neturėti vaikų arba turėti vyresnių paauglių, taip pat didelį saugų sodą. Buvjė nemėgsta nepažįstamų žmonių ar šunų, todėl turėsite būti pasirengę valdyti šį polinkį visą šuns gyvenimą. Reikia turėti šiokių tokių kailio priežiūros įgūdžių.
