Norvidžo terjerai yra vieni mažiausių terjerų. Jų kailis šiurkštus, standus, tiesus ir atsparus nepalankioms oro sąlygoms. Gali būti rusvos, kviečių spalvos atspalvių, juodas su įrudžiu arba žilas. Taip pat jiems būdingas lapės snukutis ir stačios ausys. Idealiu atveju šie terjerai turėtų būti 25 cm ūgio ties ketera, sverti 4–5 kg.
Norvidžo terjerai yra gyvybingi ir draugiški nedideli šunys, kurie kartais gali būti šiek tiek užsispyrę. Jie gerai sugyvena su vyresniais vaikais, taip pat šią veislę mėgsta nemažai vyresnių žmonių. Juos reikėtų nuo mažens socializuoti, ypač pratinti prie kačių, nes jas linkę vaikytis pasitaikius bet kokiai progai.
Norvidžo terjerai egzistuoja apie 100 metų. Šie maži šunys gali būti kilę iš borderterjerų bei jų protėvių kernterjerų ir Airijos raudonųjų terjerų. XIX a. pabaigoje jie buvo populiarūs tarp Kembridžo universiteto studentų, netgi buvo jų talismanai. Kai kurie iš šių šunų buvo stačiomis smailiomis ausimis, o kitų ausys buvo nukarusios. 1965 m. atmaina nukarusiomis ausimis buvo pavadinta Norfolko terjerais.
Norvidžo terjerai yra sveiki, atsparūs šunys, kuriems būdinga nedaug sveikatos problemų.
Suaugusiam Norvidžo terjerui reikia bent valandą mankštintis, jie mėgsta būti gamtoje. Už viską labiausiai jie mėgsta ištisas valandas kasti, todėl džiaugtųsi gavę kieme specialią vietą kasinėti, kad jūsų sodas nebūtų išraustas!
Mažų šunų medžiagų apykaita greita, taigi jie greitai degina energiją, nors dėl mažo skrandžio turi ėsti po nedaug ir dažnai. Mažų šunų veislių šunims skirtas ėdalas specialiai sukurtas parenkant tinkamą pagrindinių maisto medžiagų kiekį, o kroketai yra mažesni, kad tilptų mažuose nasruose. Be to, taip lengviau kramtyti, pagerėja virškinimas.
Kietą, šiurkštų kailį prižiūrėti gana lengva, pakanka kelis kartus per savaitę gerai iššukuoti. Taip pat kailį dukart per metus reikia nupešti rankomis. Apie tai galėtų pakonsultuoti profesionalus kirpėjas ar veisėjas.
