Jie atrodo nepaprastai stiprūs, bet yra proporcingi ir dailūs, eina neskubėdami, ramiai ir lygiai, atsispirdami stipriomis užpakalinėmis kojomis. Pirėnų kalnų šunys yra visiškai balti arba balti su barsuko spalvos, vilko pilkumo, geltonomis, oranžinėmis arba rusvomis dėmėmis ant galvos, ausų ir prie uodegos pagrindo. Suaugę patinai siekia ne žemesni kaip 70 cm ir sveria 50 kg. Suaugusios patelės siekia nuo 65 cm ūgio ir sveria 40 kg.
Apskritai Pirėnų kalnų šunys yra ištverminga veislė, tačiau gali būti linkę į tokius sveikatos sutrikimus kaip:
– Klubo displazija
– Panosteitas
– Gerklų paralyžius¹: tai būklė, kai pažeidžiamas balso stygų nervas ir dėl to gali atsirasti kvėpavimo sutrikimų.
– Kurtumas²
– Daugiažidininė retinopatija³: tai akies užpakalinę dalį pažeidžianti liga, dėl kurios galima prarasti regėjimą, tačiau ji gali ir nesukelti jokių požymių.
Pirėnų kalnų šunys būna prieraišūs draugai. Tačiau jie gali agresyviai elgtis su kitais panašaus dydžio šunimis. Nepažįstamais nepasitiki, tad jūs ir jūsų šeima bus apsaugota nuo nepageidaujamų lankytojų. Pirėnų šunys gali būti užsispyrę ir atkaklūs, todėl nebūtų tinkami augintiniai nepatyrusiam šeimininkui.
Ši veislė atsirado Pirėnuose, kalnuose, kurie skiria Prancūziją ir Ispaniją. Nors tiksli šios veislės istorija nėra žinoma, tūkstančius metų šie šunys saugodavo bandas Prancūzijoje. Randama senesnių nei bronzos amžiaus (1800–1000 pr. Kr.) šios veislės gyvūnų iškasenų. Iki Prancūzijos revoliucijos šios veislės šunys saugodavo dvarus pietų Prancūzijoje. Tiksliai nežinoma, kokios veislės maišėsi formuojantis šiai veislei, bet gali būti, kad šie šunys turi vengrų kuvasų, Italijos Maremo-Abrucų aviganių ir Turkijos Anatolijos aviganių kraujo. Šios veislės šunys iki šiol dirba Prancūzijoje, sergi avis ir galvijus nuo plėšrūnų ir bandų vagių.
Pirėnų kalnų šunys yra ištvermingos veislės šunys. Tačiau, kaip ir daugelį kitų didelių šunų veislių šunų, juos gali varginti klubo displazija (liga, dėl kurios atsiranda judėjimo problemų). Todėl svarbu prieš veisiant įvertinti šunų klubų būklę.
Pradėti mankštinti šuniukus reikia labai pamažu, kad nebūtų per didelio krūvio augantiems kaulams ir minkštiesiems audiniams – net suaugusius šunis reikia mankštinti atsargiai, palaipsniui didinant krūvį. Nors šie šunys dideli, daug mankštos jiems nereikia, bet reikia laiku leisti laisvai pabėgioti paleidus nuo pavadžio ir reguliariai vesti pasivaikščioti prižiūrint.
Milžiniškų šunų veislių šunys pasižymi didžiuliu apetitu, dėl skirtingų sąnarių ir kremzlių poreikių jiems reikalingas kitoks mineralų ir vitaminų balansas. Pirėnų šunys linkę į skrandžio išsipūtimą ir kitas skrandžio problemos. Šio sutrikimo riziką galima mėginti sumažinti šeriant mažesnėmis porcijoms, bet dažniau.
Šios veislės šunis būtina kartą ar net du per dieną gerai iššukuoti – išbraukti išslinkusius plaukus šepečiu ir šukomis. Tai daryti dar svarbiau šėrimosi laikotarpiu. Antraip kailis susivels į gumulus, atrodys nušiuręs ir nesveikas. Šiuos šunis būtinai reikia reguliariai maudyti, o tai nėra lengvas darbas!
Tiksli šios veislės, kilusios iš Pirėnų kalnų Prancūzijos pusės, istorija nežinoma, tačiau žinome, kad jie tūkstančius metų buvo naudojami kaip gyvulių sargai, saugantys kalnuose ganomas avis ir galvijus. Rasta fosilijų, liudijančių šios veislės tipo egzistavimą iki bronzos amžiaus (1 800–1 000 m. pr. Kr.).
Paprastai šie šunys būdavo paimami dar labai jauni (kartais vos keturių ar penkių savaičių amžiaus) ir įkurdinami su avimis, kad jas laikytų šeima ir labai glaudžiai prie jų prisirištų, o vėliau jas saugotų. Šį darbą jiems neretai padėdavo atlikti bauginamai atrodanti geležinė spygliuota apykaklė, kuri padėdavo apsaugoti gerklę puolant vilkams.
Tiksliai nežinoma, kokios veislės maišėsi formuojantis Pirėnų kalnų šuns veislei, bet gali būti, kad šie šunys turi vengrų kuvasų, Turkijos Anatolijos aviganių ir Italijos Maremo-Abrucų aviganių kraujo – visi šie šunys yra labai panašaus tipo ir turi panašiai ilgą istoriją. Prieš Prancūzijos revoliuciją Pirėnų kalnų šunys taip pat buvo naudojami Prancūzijos rūmams saugoti, o XIX a. pabaigoje šiuos šunis naudojo ir kontrabandininkai, nes jie galėjo per Pirėnų kalnus pernešti sunkias kuprines su uždraustomis prekėmis žmonėms neįžengiamais keliais ir išvengti muitinės ar kontrolės punktų. Net jei pareigūnai juos ir pastebėdavo, niekas neketindavo ginčytis su tokiu dideliu šunimi!
Idealūs Pirėnų veislės šunų šeimininkai turi labai daug patirties su bandos sarginių šunų veislėmis, džiaugiasi laikydami atsiskyrėliško charakterio šunį, kuris didžiąją laiko dalį nori būti lauke, ir gali suvaldyti savo šunį užtikrindami, kad jis niekada nesusitiktų su nepažįstamais žmonėmis (arba paprasčiausiai neturės lankytojų). Pirėnų kalnų šunys yra išskirtinė sarginė veislė, kuri labai nenoriai darbuojasi su savo šeimininku, kad ir koks tvirtas būtų ryšys, todėl šiuos šunis labai sunku dresuoti. Savo prigimtinį darbą jie moka atlikti be dresūros – tai instinktų tenkinimas, ir tie instinktai yra stiprūs. Geriausiai tinka atokiuose kaimo vietovėse su nepriekaištingais aptvarais.
