Ši cu yra stiprūs ilgaplaukiai šuneliai, jie būna įvairių spalvų (išsamią informaciją rasite veislės standarto aprašyme). Jie vaikšto gan arogantiškai, užsimetę uodegą virš nugaros. Suaugę ši cu būna ne aukštesni kaip 27 cm, o sveria dažniausia 4,5–7,5 kg.
Ši cu veislė priskiriama brachicefalinėms veislėms; šio tipo šunims būdingos tokios problemos:
– Brachicefalinis kvėpavimo takų nepraeinamumo sindromas: brachicefalinėms veislėms (kurių trumpas ir suspaustas snukis) pasitaikanti būklė, kai užsiveria kvėpavimo takai ir dėl to gali sumažėti gebėjimas mankštintis ar net pasireikšti sunkus kvėpavimo sutrikimas.
– Odos uždegimas / infekcija: brachicefalinėms veislėms būdingas trumpas snukis ir normali snukio audinių apimtis. Tai reiškia, kad aplink snukį dažnai yra odos perteklius ir susidaro odos klostės. Odą šiose klostėse gali skaudėti, joje neretai išsivysto infekcija.
– Akių opos: skausminga akies paviršiaus erozija. Tai dažniau pasitaiko brachicefalinėms veislėms dėl sudėjimo, nes šių šunų akys paprastai labiau išsišovusios.
Veislei taip pat gali būti būdingi tokie sveikatos sutrikimai:
– Girnelės išnirimas
– Akių sausumas arba keratokonjunktyvitas: skausminga būklė, kai ašarų liauka nustoja tinkamai veikti.
– Katarakta1: tai būklė, kai drumstėja akies lęšiukas, ir dėl to gyvūnas gali apakti.
– Sąkandžio problemos, dėl kurių gali susigrūsti dantys ir kilti dantų problemų
– Inkstų displazija2: būklė, kai inkstas tinkamai neišsivysto ir dėl to negali tinkamai veikti.
– Tarpslankstelinių diskų liga3: tai būklė, kai atsiranda stuburo kaulus amortizuojančių diskų anomalijos.
Ši cu yra meilūs, žaismingi ir protingi šunys. Šios veislės šunys būna savarankiški ir vengia nepažįstamųjų. Jiems patinka mokytis ir įsiteikti, bet kartais užsiožiuoja, ir dėl išdidaus elgesio gali atrodyti, kad kai kurias užduotis laiko nevertomis savęs. Kantriai ir nuosekliai mokomi jie tampa gan paklusnūs.
Manoma, kad šie šunys kilę iš Tibeto, esą ten jie gyveno šventyklose ir kai kada būdavo dovanojami Kinijos imperatoriams. Kinijoje jie buvo sukryžminti su Pekino veislės šunimis, taip atsirado šiandien žinoma veislė. Į Didžiąją Britaniją jie buvo atgabenti po 1912 m., bet pripažinti tik 1949 m. Amerikoje jie pripažinti tik praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje.
Panašiai, kaip ir daugelį kitų veislių šunų, juos gali varginti kai kurios paveldimos akių ligos ir laikino kelio girnelės išnirimo problema. Taip pat juos dažniau vargina ausų infekcijos, stuburo diskų ligos ir kvėpavimo problemos.
Jiems būtina mankštintis, bet jie mielai būna namuose ir žaidžia. Šiuos šunis visiškai tenkina trumpi pasivaikščiojimai, jie mieliau pasivaikščios 20 minučių nei leisis į valandos žygį.
Mažų šunų medžiagų apykaita greita, taigi jie greitai degina energiją, nors dėl mažo skrandžio turi ėsti po nedaug ir dažnai. Mažų šunų veislių šunims skirtas ėdalas specialiai sukurtas parenkant tinkamą pagrindinių maisto medžiagų kiekį, o kroketai yra mažesni, kad tilptų mažuose nasruose. Be to, taip lengviau kramtyti, pagerėja virškinimas.
Ši cu kailis ilgas, minkštas ir tankus su tankiu poplaukiu, taigi, kad jis visada atrodytų puikiai, reikia kasdien daug šukuoti. Taip pat šunis reikia dažnai maudyti, kartais net kartą per savaitę, ir reikia visiškai išdžiovinti kailį. Plaukai nuo viršunosies auga į viršų, todėl dažnai ant viršugalvio rišami į kuokštelį. Snukutį gali tekti plauti kasdien, nes prie plaukų prilimpa maisto ir kt. Jei kailis užauga per ilgas, jį galima trumpinti; kaip tai padaryti, veikiausiai geriausiai patartų kirpėjas arba veisėjas.
Šiandien pažįstama ir mylima ši cu šunų veislė yra senovinis mišrūnas, XVII a. tarp Uždraustojo miesto sienų sukurtas sukryžminus Tibeto vienuolynuose gyvenusius Lasos apsus ir ankstyvosios formos pekinų veislės šunis.
Išvesti šunys, pavadinti Lasos liūtukais, liko paslėpti nuo vakariečių akių iki XX a., kai buvo įkurtas Pekino kinologų klubas ir Lasos liūtukai pirmą kartą buvo eksponuojami kartu su Lasos apsų veislės šunimis.
Tik XX a. ketvirtame dešimtmetyje šie šunys pateko į Angliją ir vėl buvo rodomi kartu su Lasos apsais, tačiau buvo aišku, kad jie yra visiškai skirtingi, todėl tipai, kuriems būdinga apvalesnė kaukolė ir trumpas snukis, tapo atskira veisle, žinoma kaip ši cu.
Tai puikus šuo žmogui, neturėjusiam šuns, jei tik galite prižiūrėti šuns kailį ir didžiąją laiko dalį būti namuose – kaip ir visos kompanionų veislės, jie nėra sukurti taip, kad galėtų būti vieni. Jei įdėsite darbo, jie gali būti labai gerai dresuojami, gali būti nešiojami, yra ekonomiški, linksmi ir gali su visais sutarti.
