Tai vidutinio dydžio šunys; iš sudėjimo matyti, kad jie stiprūs, greiti ir ištvermingi. Dvigubo sluoksnio ir vidutinio ilgio kailiu, stačiomis ausimis ir papurusia uodega šios veislės šunys būna visų spalvų ir žymių, taip pat baltos, pasitaiko ir su įspūdingais raštais. Suaugę patinai būna 53–60 cm, o patelės – 51–56 cm ūgio. Suaugę patinai sveria 20–27 kg, suaugusios patelės – 16–23 kg.
Sibiro haskiai apskritai yra ištvermingi šunys, bet gali būti linkę į tokias problemas:
– Klubo displazija
– Glaukoma: skausminga liga, kuria sergant padidėja akių spaudimas.
– Paveldima katarakta: ja sergant sudrumstėja akies lęšiukas, dėl to gyvūnas gali apakti.
Šios veislės šunys garsėja geru temperamentu, jie mėgsta žmones, taigi iš prigimties nėra sargai. Jiems labai patinka ir reikalinga draugija, todėl nereikėtų ilgai palikti jų vienų, nes jie gali pradėti elgtis destruktyviai. Jie gerai sugyvena su kitais taikiais šunimis, bet yra energingi ir geri medžiotojai, todėl turi būti rūpestingai prižiūrimi ir mokomi bendrauti su kitais namuose gyvenančiais gyvūnais. Jie loja nedažnai, tačiau mėgsta kaukti, dažnai tik šiaip sau!
XIX a. šios veislės šunis augino čiukčiai, gyvenantys Sibire prie Kolymos upės. Subtilų šios veislės šunų charakterį veikiausiai galima sieti su subtiliu čiukčių charakteriu. Šunų kinkiniai buvo pagrindinė transporto priemonė, todėl haskiai tenykščiams gyventojams buvo nepaprastai svarbūs. XX a. pradžioje pirmieji Sibiro haskiai atkeliavo į Aliaską, tada jie buvo vadinami čiukčiais. Maždaug tuo metu išpopuliarėjo rogių lenktynės, o šios veislės šunų greitis nustebino ir sužavėjo šunų lenktynių dalyvius Jungtinėse Valstijose. Maždaug tuo metu amerikiečiai šiuos šunis pavadino Sibiro haskiais.
Sibiro haskiai yra sveiki ir ištvermingi šunys. Vis dėlto, kaip ir daugelį kitų veislių šunų, juos gali varginti paveldimos akių ligos, o kai kada ir klubo displazija (liga, dėl kurios atsiranda judėjimo problemų). Todėl prieš veisiant svarbu patikrinti šunų akių regą ir įvertinti klubų būklę.
Šios veislės šunims reikia tikrai daug mankštintis, bet tik saugioje uždaroje vietoje arba pririšus prie pavadėlio, nes jie trokšte trokšta ištrūkti, ir neverta tikėtis, kad pašaukti sugrįš. Būtina gerai aptverti sodą, taip pat svarbu, kad tvora būtų aukšta, nes jie lengvai peršoka, net ir iš stovimos padėties. Suaugusiam Sibiro haskiui reikia mankštintis daugiau kaip dvi valandas per dieną.
Jūsų šuns mityba turi būti tinkamai subalansuota ir turi apimti visas pagrindines maisto medžiagų grupes. Taip pat nuolat turi būti padėta šviežio vandens. Labai svarbu atlikti reguliarų įvertinimą siekiant užtikrinti, kad šuo būtų idealios formos. Nepamirškite jo šerti bent dukart per dieną, remdamiesi konkretaus jam skirto ėdalo šėrimo rekomendacijomis.
Šukuoti ypač lengva – reikėtų šukuoti šepečiu ir šukomis per savaitę du ar tris kartus įprastu metu, bet šėrimosi laikotarpiu reikia šukuoti kasdien. Šios veislės šunys švarūs, jie beveik ar visai neturi šuns kvapo.
Tai vieni seniausių ir gryniausių šiaurinių rogių šunų; sakoma, kad gimtajame Sibire jie buvo veisiami jau prieš 3 000 metų. Tenykščiams gyventojams šie šunys buvo svarbi išlikimo sąlyga, jie buvo selekciškai veisiami taip, kad galėtų dideliu greičiu gabenti krovinius dideliais atstumais. Šunys gyveno kartu su šeimomis, todėl šiai senovinei veisimo programai buvo atrenkami tik neagresyvūs, vaikams draugiški šunys, kartu pasižymintys geriausiomis darbinėmis savybėmis.
XIX a. pabaigoje žinia apie šį „superšunį“ pasiekė Ameriką ir 1909 m. haskių komanda buvo išsiųsta dalyvauti Aliaskos rogių lenktynėse, per kurias jie lengvai įveikė iki tol dominavusius stambesnius, bet lėtesnius malamutus.
Po Antrojo pasaulinio karo, kai JAV kariuomenė šios veislės atstovus naudojo kaip paieškos ir gelbėjimo šunis Arktyje, jie tapo vis populiaresni ir paplito Europoje, kur juos pamėgo žmonės, kurie turėjo vietos ir galimybių treniruoti ir prižiūrėti tokį keturkojį sportininką.
Idealus Sibiro haskio šeimininkas turėtų turėti stambesnių špicų tipo šunų laikymo patirties, daug erdvės viduje ir lauke bei daug laisvo laiko (ir šuniui, ir visiems plaukams, kuriuos jis be perstojo barsto, išsiurbti). Haskiams geriausiai sekasi tokia veikla, kai jie gali išreikšti savo norą bėgti ir bėgti, tad būtų gerai, jei šeimininkui patiktų su juo užsiimti svorio tempimo, bėgimo su šunimi, bėgimo su dviračiu ir pan. treniruotėmis. Namai neturi būti dideli, tačiau labai svarbu turėti saugią lauko erdvę, o kadangi haskiai paprastai geriau jaučiasi namuose, kuriuose gyvena keli šunys, būtų idealu, jei namai būtų kaimo vietovėje. Aukštos tvoros yra būtinos, nes šie šunys yra pabėgimo meistrai ir azartiški medžiotojai.
