Akita yra dideli, galingi šunys, jie atrodo tvirti ir orūs. Išdidžią galvos laikyseną ir povyzą pabrėžia mažos ausys ir tamsios akys. Įspūdį daro storas pliušą primenantis kailis, kuris būna rausvos ir gelsvai rusvos spalvos, sezamų spalvos, rudmargis ir baltas. Suaugę patinai yra 64–70 cm ūgio, o patelės užauga iki 58–64 cm. Svoris svyruoja nuo 34 iki 50 kg.
Galimi akita inu veislės šunų sveikatos sutrikimai:
– Klubo displazija
– Skrandžio išsiplėtimas
– Sutrikusi amelogenezė / šeiminė emalio hipoplazija: paveldimas sutrikimas, lemiantis netinkamą dantų emalio vystymąsi.
– Entropija1: skausmingas akių sutrikimas, pasireiškiantis akių vokų įvirtimu.
– Riebalinių liaukų uždegimas2: liga, paveikianti odos liaukas ir sukelianti odos išsausėjimą bei plaukų slinkimą.
Tai stiprūs šunys – ir fiziškai, ir charakteriu, – todėl nerekomenduojami šeimininkams naujokams. Jiems reikia patyrusio šeimininko, taip pat būtina ankstyva bei nuosekli socializacija ir dresūra. Vis dėlto šie šunys labai ištikimi savo šeimos nariams. Jie yra drąsūs ir geri sarginiai šunys, bet per daug neloja. Šie šunys pasižymi stipriais medžioklės instinktais, ir to reikėtų niekada nepamiršti.
Akita yra stambiausia iš visų japoniškų veislių. Šie šunys išveisti Akitos provincijoje XVII a. Yra nuomonių, kad šie šunys pirmiausia buvo veisiami medžioti šernams, elniams ir juodiesiems lokiams; kiti mano, kad jie buvo skirti kovoms arenoje. Vis dėlto, kai Japonijoje (ir Europoje) šunų kovos prarado populiarumą, šunys tapo medžiokliniais. XIX a. pabaigoje buvo atgabenta kitų veislių šunų, todėl japoniškos veislės tapo nebe tokios populiarios. Tada buvo įsteigta Japonijos šunų išsaugojimo draugija, skirta apsaugoti vietinėms veislėms, kurios visos buvo paskelbtos nacionaliniais paminklais.
Kaip ir daugeliui kitų veislių šunų, akitoms gali išsivystyti paveldimų regos sutrikimų ar klubo displazija (tai būklė, dėl kurios gali kilti judrumo problemų). Todėl prieš veisiant svarbu patikrinti šunų akių regą ir įvertinti klubų būklę.
Akita turi daug mankštintis, kad išliktų raumeningi. Vis dėlto, jei kurią dieną praleisite pasivaikščiojimą, šis šuo pernelyg „nesiskųs“. Atsiminkite, kad šie šunys yra medžiokliniai, todėl reikia būti labai atsargiems paleidus lakstyti laisvai.
Stambių šunų veislių šunys pasižymi dideliu apetitu, jiems reikalingas kitoks maisto medžiagų, įskaitant mineralus ir vitaminus, balansas, palyginti su mažesnių šunų veislių šunimis. Akita linkę į skrandžio išsipūtimą ir kitas skrandžio problemas. Šio sutrikimo riziką galima sumažinti šeriant mažesnėmis porcijoms, bet dažniau.
Kailį reikia du ar tris kartus per savaitę iššukuoti, kad jis atrodytų gražus, taip pat dukart per metus, kai šuo labai šeriasi, reikia šukuoti metalinėmis šukomis dvigubais dantimis.
Akita inu yra stambiausi iš visų japoniškų veislių šunų. Jie išvesti XVII a. Akitos provincijoje kaip koviniai šunys, ir ši veikla jiems labai gerai sekėsi. Vis dėlto baigiantis XIX a. kovose ėmė dalyvauti kitų veislių šunys, todėl japoniškos veislės tapo nebe tokios populiarios. Praradusi populiarumą šunų kovose, reikėjo rasti kitos veiklos, kad veislė išgyventų, ir tai be vargo pavyko, – akita tapo medžiokliniu, sarginiu, policijos, parodų šunimi ir labai mylimu kompanionu.
Akitos šeimininkas turėtų suprasti, kad šios veislės šunys turi sunkiai suvokiamą reputaciją, todėl būti pasirengęs kruopščiai ir tinkamai socializuoti bei protingai valdyti savo šunį, kad išvengtų klaidų. Šie šunys yra atsidavę, bet dažnai laikosi atokiau, todėl paprastai nėra meilūs. Idealūs šeimininkai yra bevaikiai arba turintys vyresnių vaikų, kurie taip pat supranta, kad jų šuo nerodys meilės visiems iš eilės ir kad gerai nepažįstant šios veislės (ir savo šuns) nepageidaujamos reakcijos gali atsirasti tiesiog iš niekur. Be to, labai svarbu mėgti siurbti šuns plaukus, ilgai vaikščioti ir dresuoti šunį!
