Malamutai, išvaizda primenantys vilkus, yra dideli impozantiški šunys, pasižymintys tipinėmis špicų charakteristikomis (virš nugaros užsirietusia uodega, labai storu kailiu, stačiomis ausimis ir pleišto formos galva). Visiškai suaugusių malamutų patinų ūgis siekia 64–71 cm, kalių – nuo 58 iki 66 cm, svoris svyruoja nuo 38 iki 56 kg. Kailis gali būti įvairių spalvų ir atspalvių – nuo baltos ir šviesiai pilkos iki juodos, taip pat nuo auksinės iki rudos ir rausvai rudos, būdingos žymės.
Galimos Aliaskos malamutų sveikatos problemos:
– Klubo displazija
– Kūgelių degeneracija, kai degeneruoja užpakalinė akies dalis ir dėl to gali atsirasti aklumas dieną.
– Aliaskos malamutų polineuropatija, dėl kurios susilpnėja nervų sistemos stimuliacija, degeneruoja nervai ir nyksta raumenys.
– Hipotirozė: nepakankamai aktyvi skydliaukė, gaminanti nepakankamai skydliaukės hormonų. Dėl to gali sumažėti energijos lygis, atsirasti antsvorio ir odos problemų.
– Chondrodisplazija, kai augantiems šunims netinkamai vystosi kremzlės ir kaulai.
– Paveldima katarakta: ja sergant sudrumstėja akies lęšiukas, dėl to gyvūnas gali apakti.
– Idiopatinė polineuropatija¹, paveikianti šuns nervų sistemą.
Nors jie gali atrodyti kaip vilkai, jų elgesys visai ne toks! Malamutai yra prieraišūs, draugiški kompanionai, nors niekada neturėjusiems šuns šeimininkams tai greičiausiai nebus ideali veislė. Jie mėgsta kasti ir kaukti, gali turėti polinkį medžioti mažus kailinius padarus, pvz., voveres, kates ar mažus šunelius. Dėl to svarbi ankstyva socializacija ir klusnumo lavinimas visą gyvenimą, įskaitant klusnumą kvietimo komandoms.
Klajoklių inuitų gentis iš šiaurės vakarų Aliaskos, vadinama malamutais, išvedė šią veislę sunkiems kroviniams traukti itin atšiauriomis oro sąlygomis, taip pat kaip pagalbininkus medžioklėje. Šių šunų kilmė panaši, kaip ir kitų arktinių veislių, pavyzdžiui, samojedų ir Sibiro haskių, vis dėlto malamutai buvo išveisti taip, kad pasižymėtų ne greičiu, o jėga. Malamutai apžėlę storu dvigubu kailiu, yra stiprūs ir ištvermingi, todėl nestebina, kad šie šunys buvo naudojami kroviniams per poliarines ekspedicijas tempti – tai atlaikytų tikrai nedaugelis kitų veislių šunų.
Kaip ir daugeliui kitų veislių šunų, Aliaskos malamutams gali išsivystyti paveldimų regos sutrikimų ar klubo displazija (tai būklė, dėl kurios gali kilti judrumo problemų). Todėl prieš veisiant svarbu patikrinti šunų akių regą ir įvertinti klubų būklę.
Malamutams reikia bent dviejų valandų (pageidautina ir daugiau) per dieną mankštos. Jie mėgsta traukti, todėl svarbu nuo mažens mokyti eiti su pavadėliu! Daugeliui gali patikti šunų krosas, kai jie gali bėgti kartu su savo šeimininkais, bet reikia vengti intensyvaus sporto per karštį.
Stambių šunų veislių šunys pasižymi dideliu apetitu, jiems reikalingas kitoks maisto medžiagų, įskaitant mineralus ir vitaminus, balansas, palyginti su mažesnių šunų veislių šunimis. Aliaskos malamutai linkę į skrandžio išsipūtimą ir kitas skrandžio problemas. Šio sutrikimo riziką galima sumažinti šeriant mažesnėmis porcijoms, bet dažniau.
Dėl storo poplaukio, kuris gali siekti penkis centimetrus, ir storo šiurkštaus apsauginio viršutinio kailio sluoksnio malamutai yra gerai apsisaugoję nuo atšiaurių oro sąlygų. Tačiau namuose su centriniu šildymu jie gali labai šertis! Šukuojant kasdien galima surinkti nemažai išsišėrusių plaukų.
Malamutai yra vieni seniausių ir stipriausių šunų, tempiančių šiaurines roges. Juos laikė Aliaskos mahlemutų gentis, nuo kurios ir kilo šios veislės pavadinimas. Neaišku, kiek šiai veislei metų, tačiau istorijos šaltiniai rodo, kad jie Aliaskoje darbuojasi jau daugiau kaip 5 000 metų. Dėl savo dydžio, jėgos ir ištvermės jie buvo naudojami sunkiems kroviniams gabenti – šunų komanda galėjo vilkti pusę tonos sveriančius krovinius per sudėtingą vietovę šimtus mylių. Kai jų nereikėdavo naudoti kaip kinkomųjų (rogių) šunų, jie būdavo naudojami kaip gyvulių sargai, taip pat padėdavo medžioti briedžius ar lokius.
Kai į Aliaską pradėjo atvykti pašaliečiai, išpopuliarėjo rogių lenktynių sportas. Malamutai tam nebuvo tinkamiausi, nes jie buvo sukurti traukti sunkiems kroviniams dideliais atstumais, o ne greičiui. Dėl to pašaliečiai kryžmino malamutus su mažesniais greitesniais šunimis, ir pradinė veislė ėmė smarkiai nykti. Laimei, Aliaskoje buvo lankytojams pernelyg atokių vietovių, todėl liko pakankamai šunų, kad būtų atkurta veislė. 1936 m. AKC pripažino šią veislę ir užtikrino jos ateitį.
Tai veislė, kuri geriausiai tinka vėsaus ir gryno oro mėgėjams (langai atviri ištisus metus, daug laiko praleidžiama lauke ir visiškai nesinaudojama centriniu šildymu). Šeimininkai taip pat turėtų būti labai dideli dažno siurbimo ir dulkių valymo mėgėjai. Taip pat prireiks kantrybės ir gudrių motyvavimo įgūdžių, kad malamutas gerai dirbtų kartu. Be to, reikia rasti būdą, kaip realizuoti šių šunų norą bėgioti (saugiai), todėl padėtų susidomėjimas šunų sportu, pavyzdžiui, bėgimu su šunimi.
