Tai dideli, raumeningi ir galingi šunys plėvėtomis kojomis. Jų vandeniui atsparus kailis yra trumpas ir storas, sudarytas iš šiurkštaus riebaluoto viršutinio kailio sluoksnio ir plono vilnonio poplaukio. Kailio spalva primena nudžiūvusią žolę, tai tarpinis variantas tarp šiaudų ir rudos spalvos; taip pat šunys gali būti rusvi / auksiniai arba rudi. Suaugę patinai yra 58–66 cm ūgio ir 29,5–36,4 kg svorio. Suaugusios patelės yra 53–61 cm ūgio ir 25–31,8 kg svorio.
Galimi Česapiko įlankos retriverių sveikatos sutrikimai:
– Klubo displazija
– Alkūnės displazija
– Progresuojančioji tinklainės atrofija: paveldima aklumą galinti sukelti liga, kuria sergant dalis akies degeneruoja ir sunyksta.
– Paveldima katarakta: ja sergant sudrumstėja akies lęšiukas, dėl to gyvūnas gali apakti.
– Degeneracinė mielopatija1, kuri sukelia progresuojantį šuns užpakalinių galūnių paralyžių.
Česapyko įlankos retriveriai yra nepriklausomo būdo ir mąsto savarankiškai, bet vis tiek yra prieraišūs. Jie myli vaikus, nors kartais gali žaisti šiurkštokai. Česapyko įlankos retriveriai iš prigimties linkę saugoti. Jie linksmi ir gyvybingi, mėgaujasi gyvenimu ir kitų šunų bei žmonių draugija. Naujokams šunų šeimininkams tai nėra geriausia veislė.
Česapyko įlankos retriveris yra amerikietiška veislė, sukurta iš britiškų šunų. Jie veisėjų išveisti tam, kad dirbtų vandenyje, atneštų antis ir kitus paukščius. Kaip pasakoja legenda, Merilando pakrantėje 1807 m. sudužo laivas su dviem Niufaundlando šuniukais. Šuniukai buvo atiduoti gelbėtojams kaip padėka. Abu šunys buvo suporuoti su vietiniais šunimis, o atsivesti šuniukai sukryžminti su lygiaplaukiais ir garbanotaisiais retriveriais, airių vandens spanieliais ir kunhaundais – taip atsirado tokie Česapyko įlankos retriveriai, kokius pažįstame šiandien.
Kaip ir daugeliui kitų veislių šunų, Česapyko įlankos retriveriams gali išsivystyti įvairių paveldimų regos sutrikimų arba klubo displazija (tai būklė, dėl kurios gali kilti judrumo problemų). Todėl prieš veisiant svarbu patikrinti šunų akių regą ir įvertinti klubų būklę.
Česapyko įlankos retriveriams reikia daug mankštintis – negaudami pakankamai fizinio krūvio jie gali elgtis netinkamai. Šiems šunims reikia mankštintis daugiau nei dvi valandas kasdien; jie mėgsta vandenį – plaukioti ir atnešti numestą daiktą. Jiems netinka gyvenimas mieste ar dykinėjimas.
Stambių šunų veislių šunys pasižymi dideliu apetitu, jiems reikalingas kitoks maisto medžiagų, įskaitant mineralus ir vitaminus, balansas, palyginti su mažesnių šunų veislių šunimis. Česapyko įlankos retriveriai linkę į skrandžio išsipūtimą ir kitas skrandžio problemas. Šio sutrikimo riziką galima sumažinti šeriant mažesnėmis porcijoms, bet dažniau.
Česapyko įlankos retriverių kailis yra storas ir trumpas, su tankiu vilnoniu poplaukiu. Kailis gali būti banguotas, bet nėra garbanotas; liečiant atrodo riebaluotas. Patartina šio šuns nemaudyti, nes galima pažeisti vandeniui atsparų kailį. Taip pat atsargiai šukuokite – tai būtina tik tada, kai šuo šeriasi. Šukuojant bus pašalinti negyvi ir išslinkę plaukai. Maudant ir per smarkiai šukuojant gali būti pažeista kailio tekstūra.
Česapiko įlankos retriveris yra amerikiečių veislė, pavadinta pagal Česapiko įlanką, kuri driekiasi nuo Havr de Graso Merilando valstijoje iki Virdžinija Bičo Virdžinijos valstijoje. Tai trečia pagal dydį estuarija pasaulyje, todėl šiame didžiuliame pelkėtame plote vandens paukščių medžiotojams reikėjo labai tvirto, galingo ir vandeniui atsparaus šuns, kad galėtų surasti ir parnešti nušautą laimikį.
Česapiko įlankos retriveriai buvo išvesti iš britų šunų, kuriuos atsigabeno kolonistai, o jų protėvius galima atsekti iki dviejų niufaundlandų veislės šunų, kurie XIX a. pradžioje dar mažyliai buvo išgelbėti iš laivo, sudužusio prie Merilando krantų. Šie šuniukai – rudas šuo, vardu Sailoras, ir juoda kalė, vardu Canton, vėliau buvo sukryžminti su vietiniais aportavimo šunimis, ir jų palikuonys paveldėjo aportavimo gebėjimus iš savo tėvų aportuotojų, o riebų, vandeniui atsparų kailį, galingą sudėjimą ir plėvėtas pėdas – iš savo tėvų niufaundlandų, todėl buvo idealaus sudėjimo ir gebėjimų darbuotis lediniuose įlankos vandenyse.
Tai aktyvus medžioklinis šuo, kuriam reikia tokio pat aktyvaus šeimininko, pasiryžusio kasdien pasivaikščioti bet kokiu oru. Šie galingi ir stiprūs šunys nėra tokie atlapaširdžiai kaip daugelis kitų aportuotojų veislių šunų ir dažnai santūriai bendrauja su nepažįstamais žmonėmis, todėl jam geriau sekasi su šeimininku, turinčiu nemažai paukštšunių laikymo patirties. Jiems gali prireikti daugiau socializacijos ir dresūros nei daugeliui kitų medžioklinių šunų veislių atstovų, o kadangi jie mėgsta vandenį, bus laimingi turėdami šeimininką, galintį suteikti jiems galimybę plaukioti ir aportuoti vandenyje.
