Tai elegantiškas ir lieknas šuo, atrodo kaip standartinis kurtas, tačiau mažesnis. Kailis yra lygus ir blizgus, gali būti įvairių atspalvių (daugiau informacijos rasite veislės standarte). Galva siaura su labai plonu snukiu, o ausys švelniai užlenktos ir aukštai ant galvos. Liekno sudėjimo. Eisena laisva, elegantiška. Suaugę italų kurtai yra 32–38 cm ūgio ties ketera ir sveria 3,6–4,5 kg.
Apskritai levretės yra sveiki šunys, bet galimi tokie sveikatos sutrikimai:
– Girnelės išnirimas
– Dantų problemos, įskaitant ėduonį ir dantų netekimą.
Tai meilūs šunys, kurie mėgsta glaustytis – tiek iš prieraišumo, tiek norėdami sušilti! Levretes patartina anksti socializuoti, tada jos geriau jaučiasi su naujais žmonėmis ir neįprastose situacijose. Gali užtrukti, kol su šiuo šunimi pavyks užmegzti ryšį, bet gerai susidraugavus jis bus puikus kompanionas.
Manoma, kad levretės kilusios iš Egipto. Iš tiesų faraonų kapuose rasti mumifikuoti šunys labai panašūs į šiandieninę veislę. VI a. į Viduržemio jūros regioną šių šunų atgabeno romėnai. Ten juos pamėgo graikų ir romėnų aukštuomenė. Populiarumo viršūnę šie šunys pasiekė XVI ir XVII a., kai buvo laikomi daugelyje dvarų. Tarp garsiausių jų šeimininkų buvo Marija Stiuart, Karolis I, Frydrichas II ir karalienė Viktorija. Gali būti, kad levretės buvo pasitelktos triušiams medžioti, bet pirmiausia šie šunys buvo išveisti kaip kompanionai.
Levretės yra sveiki šunys, bet kartais pasitaiko kojų lūžių. Kaip ir daugeliui kitų veislių šunų, levretėms gali išsivystyti paveldimų regos sutrikimų, todėl svarbu prieš veisiant patikrinti regą.
Nors šie šunys nedideli, vis dėlto tai yra kurtai, todėl labai mėgsta lakstyti. Levretėms geriausia leisti bėgioti uždaroje erdvėje, nes vaikydamasis grobį šuo gali pabėgti. Kol šuo visiškai nesuaugs, fizinį krūvį reikėtų riboti. Sveikiems suaugusiems šunims reikėtų mankštintis bent po valandą per dieną.
Žaislinių šuniukų medžiagų apykaita greita, taigi jie greitai degina energiją, nors dėl mažo skrandžio turi ėsti po nedaug ir dažnai. Mažų šunų veislių šunims skirtas ėdalas specialiai sukurtas parenkant tinkamą pagrindinių maisto medžiagų kiekį, o kroketai yra mažesni, kad tilptų mažuose nasruose. Be to, taip lengviau kramtyti, pagerėja virškinimas.
Levrečių kailiui reikia itin mažai priežiūros, nes kailis labai trumpas. Kad kailis labiau žvilgėtų, jį verta perbraukti šluoste. Šie šunys labai linkę į dantų problemas, todėl jų dantis reikia prižiūrėti labai kruopščiai.
Levretės faktiškai yra viso dydžio kurtų miniatiūra ir iš pradžių buvo labai vertinamos kaip statuso simbolis prašmatniuose namuose. Tokie dailininkai kaip Van Eyckas ir Memlingas vaizdavo šiuos šunis savo paveiksluose, o Didžiojoje Britanijoje jie tapo labai madingi Tiudorų ir Stiuartų laikais. Jų žavesiui neatsispyrė karališkoji šeima, levretes laikė Karolis I, karalienė Ona ir karalienė Viktorija. Tačiau, kaip nutiko ir daugeliui kitų veislių, levrečių išpopuliarėjimas lėmė jų pražūtį, nes vis mažesnių šunų paieška sukėlė didelių sveikatos problemų, o išvestas šuo buvo pernelyg gležnas ir galėjo gyventi tik labai lepinamas. Veislė buvo beveik išnykusi, kol nugalėjo sveikas protas ir Viktorijos epochos pabaigoje grupė veisėjų ėmėsi atkurti netikėtai ištvermingus mažus šunis, kokie jie buvo anksčiau ir kokius juos matome šiandien.
Levrečių šeimininkai turi būti pasirengę valdyti neatitikimą tarp šio šuns instinkto ir tikrovės. Levretės „tiki“ esančios viso dydžio kurtai, galintys persekioti ir sudoroti didžiausią grobį. Protingi šeimininkai supranta tiesą: šie šunys maži ir labai trapūs, juos reikia šiltai apvilkti apsauginiais drabužiais, be to, jie mėgsta įsirausti į šiltus patalus nesusimąstydami, kaip kvėpuos! Dėl gležnumo ir akivaizdžios savitvardos stokos (ypač mažyliai) geriausiai jiems tinka ramūs namai, kuriuose nėra vaikų.
