Šis mažas arba vidutinio dydžio grakštus ir dailus šuo turi gražų, ilgą kailį ir vešlius gaurus apie kaklą ir ant krūtinės, didelius gaurus (ilgesnius plaukus) ant kojų ir uodegos. Kailis būna kelių spalvų, raštų ir derinių – išsamią informaciją žr. veislės standarto aprašyme. Suaugę patinai būna apie 37 cm ūgio, patelės – 35,5 cm. Visiškai suaugęs šeltis sveria nuo 6 iki 12 kg.
Galimos šelčių veislės šunų sveikatos problemos:
– Girnelės išnirimas
– Šlaunikaulio galvutės liga
– Kolių akių anomalija: paveldima būklė, kai akis vystosi netinkamai ir dėl to šuo gali apakti.
– Jautrumas įvairiems vaistams, kai šunys ypač jautrūs tam tikriems vaistiniams preparatams.
– Von Willebrando liga: tai liga, kai šuniui gaminasi nepakankamai krešėjimo faktorių arba jie yra ydingi, todėl gali kilti nevaldomas kraujavimas.
– Progresuojančioji tinklainės atrofija: paveldima aklumą galinti sukelti liga, kuria sergant dalis akies degeneruoja ir sunyksta.
– Hipotirozė¹: nepakankamai aktyvi skydliaukė, gaminanti nepakankamai skydliaukės hormonų. Dėl to gali sumažėti energijos lygis, atsirasti antsvorio ir odos problemų.
– Distichiazė²: dažnai skausminga būklė, kai iš akies voko vidaus auga smulkios blakstienos, braižančios akies paviršių.
Šelčiai yra puošnūs ir dailūs, bet jie taip pat stiprūs – tai aktyvių darbinių šunų, turinčių gausybę energijos, veislė. Šie šunys būna labai ištikimi savo šeimininkams, bet gali santūriai elgtis su nepažįstamais asmenimis. Tai labai budrūs šunys, ką nors pastebėję, jie būtinai jus įspės. Tai gali kelti keblumų, jei greta gyvena kaimynai ir (arba) negalite suvaldyti šio šuns noro loti.
Šie šunys pavadinti pagal Šetlando salas Škotijos šiaurės rytų pakrantėje – čia ir buvo išvesta ši veislė. Šelčiai buvo aviganiai, kai kada jiems tekdavo dirbti labai atšiauriomis sąlygomis. Laikyta, kad tai įvairių tipų šunų mišinys, taip pat kad jie turi špicų ir škotų aviganių kraujo, o vietinis Šetlando gyventojas Jamesas Loggie į šį mišinį dar įmaišė ilgaplaukius kolius – taip atsirado dabartinė šelčių veislė. Ponas J. Loggie vėliau 1908 m. tapo Šetlando veislės šunų klubo pirmuoju sekretoriumi.
Kaip ir daugelį kitų veislių šunų, šelčius gali varginti įvairios paveldimos akių ligos ir klubo displazija (liga, dėl kurios atsiranda judėjimo problemų). Todėl prieš veisiant svarbu patikrinti šunų akių regą ir įvertinti klubų būklę.
Per dieną šis šuo turi ne mažiau kaip valandą mankštintis, bet energingieji šelčiai mielai pasimankštins ilgiau. Šie šunys labai mėgsta vaikščioti su šeimininku, taip pat jam patinka dresūra ir gerai sekasi daugelis šunų sporto šakų, taip pat vikrumo, klusnumo užduotys ir estafetės su kamuoliuku (angl. Flyball).
Mažų šunų medžiagų apykaita greita, taigi jie greitai degina energiją, nors dėl mažo skrandžio turi ėsti po nedaug ir dažnai. Mažų šunų veislių šunims skirtas ėdalas specialiai sukurtas parenkant tinkamą pagrindinių maisto medžiagų kiekį, o kroketai yra mažesni, kad tilptų mažuose nasruose. Be to, taip lengviau kramtyti, pagerėja virškinimas.
Jų kailiui reikia gan daug priežiūros – viršutinis sluoksnis ilgas ir tiesus, o poplaukis trumpas, purus ir tankus. Prižiūrint kailį kasdien šukavimas ne itin vargins, svarbu iššukuoti susivėlusius plaukus, kol jie smarkiai nesusimazgė.
Pavadinti Šetlando salų, esančių netoli Škotijos šiaurės rytų pakrantės, kur buvo išvesta ši veislė, vardu, šelčiai iš pradžių turėjo padėti ūkininkams ganyti avis ir saugoti neaptvertus pasėlius nuo nepageidaujamų lankytojų, norinčių nemokamai pasivaišinti.
Daugelis Šetlande gyvenančių gyvūnų pasižymi mažesniu ūgiu – ypač avys ir poniai. Dėl to ūkininkams nereikėjo didelių brangiai išlaikomų darbinių šunų, kai vikrūs mažesni šunys darbą atlieka geriau.
Tikėtina, kad ši veislė kilo iš įvairių vietinių darbinių šunų, įskaitant kolius ir galbūt špicus, taip pat turi labai mažai šiurkščiaplaukių kolių kraujo, o tai stebina, nes jų išvaizda panaši. Kai veislę pripažino kinologų klubas, ankstesnį – Šetlando kolių – veislės pavadinimą teko pakeisti, nes tuometiniai ilgaplaukių kolių veisėjai nenorėjo, kad šios dvi veislės būtų siejamos!
Idealūs šelčio šeimininkai būtų greiti ir sumanūs, kaip ir šie patrauklūs bei aktyvūs maži šunys. Geriausiai tinka tiems, kurie domisi šunų kailio priežiūra, parodomis ir sportu, pavyzdžiui, vikrumo, paklusnumo, bėgimo per kliūtis ir kitomis sporto šakomis. Tai šuo žmogui, kuris nori užsiimti „šuniškais“ dalykais, – šuo puikiai pasirodys visose srityse, todėl rinkitės, kas patinka labiau. Geriausiai šie šunys tinka kaime gyvenantiems šeimininkams, neturintiems artimų kaimynų, nes jie greitai įsiaudrina ir linkę ilgai loti. Labiau tinka namams, kuriuose yra vyresnių vaikų arba vaikų nėra, nes jie gali būti gana jautrūs klykiantiems mažyliams ir bandymams tampyti už kailio.
